Šiandien girdimas palyginimas paliečia kiekvieno žmogaus sąžinę. Kiekvienas juk pamąstome apie savo skolą Dievui. Kokia toji skola?

Anuo metu Jėzus pradėjo aiškinti savo mokiniams turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo seniūnų, aukštų jų kunigų ir Rašto aiškintojų, būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti.  Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė drausti: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“ O jis atsisukęs subarė Petrą: „Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis.“  Tuomet Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras. Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?! Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę? Nes Žmogaus Sūnus ateis savo Tėvo šlovėje su savo angelais, ir tuomet jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus.“ (Mt 16, 21–27) Pereitą sekmadienį skaitėme, kokius didžius įgaliojimus gavo apaštalas Petras. Jam suteiktos aukščiausios pareigos,...

Anuo metu, atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė mokinius: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“  Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų.“ Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“  Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“  Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu Dangaus Karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje.“  Tuomet jis griežtai įsakė savo mokiniams niekam neskelbti, kad jis yra Mesijas. (Mt 16, 13–20) Šio sekmadienio Evangelijoje galime įžvelgti Bažnyčios istorijos santrauką. Evangelijos šerdis – ypatingas Jėzaus ir Petro dialogas. Kristaus klausiami apaštalai pasako, ką apie jį mano žmonės. Tada Kristus klausia...

Anuo metu Jėzus pasitraukė į Tyro ir Sidono sritį. Ir štai iš ano krašto atėjo viena moteris kanaanietė ir šaukė: „Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!“ Bet Jėzus neatsiliepė.  Tuomet priėjo mokiniai ir ėmė jį prašyti: „Išklausyk ją, nes ji sekioja iš paskos šaukdama!“ Jėzus tarė: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis.“ Tada moteris pribėgusi puolė ant žemės, maldaudama: „Viešpatie, padėk man!“  Jis atsakė: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams.“ O ji sako: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo.“  Tuomet Jėzus tarė jai: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai.“ Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko. (Mt 15. 21–28) Ką tik išklausėme trumpą, bet labai pamokančią Evangeliją. Apie ką ji kalba? Pirmiausia pažvelkime į Jėzaus asmenį. Kas paskatino Jėzų keliauti į tolimą Tyro ir Sidono sritį? Šventojo Rašto aiškintojai mano, kad toje pagoniškoje srityje gyveno...

Šiandien švančiame pergalės prieš mirtį dieną. Šią pergalę Jėzus laimėjo Velykų dieną, o šiandien į ją įsilieja jo Motina. Kaip ir per visas kitas Marijos šventes ji pasirodo visiškoje vienybėje su savo Sūnumi, trokštanti ištikimai vykdyti Jėzaus Motinos vaidmenį. Kadaise ši šventė vadinta Marijos Užmigimu. Užmigimo sąvoka nurodo Marijos žemiškojo gyvenimo pabaigoje įvykusį mirties slenksčio peržengimą. Šiuolaikinis Ėmimo į dangų pavadinimas primena Viešpaties Jėzaus Dangun žengimą. Marijos ėmimas į dangų reiškia Viešpaties veiksmą, kuriuo jis priima savo Motiną ir dovanoja jai savo paties pelnytą pergalę prieš mirtį. Ėmimas į dangų yra susitikimas, kurio metu Motina atsiduoda į Sūnaus rankas, o jis ją priima į prisikėlimo šlovę. Jis vėl imasi globoti tą, kurią nuo kryžiaus patikėjo globoti savo mylimajam mokiniui. Dabar Viešpats pasiima ją pas save. Jis priima tą, kuri angelo apreiškimo dieną priėmė jį leisdama jam įsikūnyti. Nuo šiol Jėzaus mokiniams Marija yra ženklas danguje....

Rugpjūčio 6 dieną švenčiame Kristaus Atsimainymo šventę. Švenčiame ne eilinį Kristaus gyvenimo įvykį, bet Jo dievystės ir žmogystės įstabaus suspindėjimo slėpinį. Drauge ragaujame pasaulio ir žmogaus perkeitimo pagal šlovingojo Kristaus atvaizdą pirmienų. Dievas yra Šviesa Sklaidydami Senąjį Testamentą atrasime, kad Dievo galybė įveikia mus supančias tamsumas ir apsireiškia mums kaip tikroji Šviesa. Visur, kur kalbama apie Dievo susitikimą su žmogumi, Jo apsireiškimą žmogui, minima ugnis ir jos nešama šviesa. Štai Mozei Dievas apsireiškė degančiame, bet nesudegančiame krūme, pabėgusį iš Egipto Izraelį dykumoje lydėjo ugnies stulpas, Dievui duodant Dešimt įsakymų ant Sinajaus kalno švysčiojo žaibai, liepsna perėjo Dievui sudarant sandorą su Abraomu. Žmogus nujautė, kad per didingus gamtos reiškinius byloja pats Dievas. Tačiau ta ugnis ir šviesa, iš kurių Dievas kalbėjo žmonėms, neįveikė didžiulio atstumo, skiriančio Kūrėją nuo kūrinio. Mozė buvo tiesiog įspėtas nesiartinti prie krūmo,...

Iš tiesų Dievas labai lengvai galėtų išnaikinti bloguosius, išravėti juos tarsi piktžoles iš kviečių, bet, pagalvokime: kiek šventųjų reikėtų išbraukti iš Bažnyčios kalendorių!