Parapijos istorija
Pirmoji Palangos bažnyčia buvo pastatyta Stepono Batoro žmonos Onos Jogailaitės rūpesčiu 1554 ar 1590 m. Čia 1767 m. iškilo nauja medinė bažnyčia. Jos buvusio altoriaus vietoje dabar stovi paminklinė lenta.
XIX a. pab. Palanga ėmė populiarėti kaip kurortas: statomos naujos vilos, parke – grafo Tiškevičiaus rūmai, todėl kukli medinė bažnyčia nebetenkino augančio kurorto poreikių. Jaunas klebonas Juozapas Šniukšta ėmė rūpintis naujos bažnyčios statyba. Palangos bažnyčios projektas užsakomas švedų architektui K. L. Strandmann, kuris jau buvo suprojektavęs neogotikinio stiliaus Švėkšnos, Salantų, Kelmės, Ramygalos, Gruzdžių bažnyčias.
1896 m. prasidėjo Palangos bažnyčios statyba. Miško medžiagas davė grafas F. Tiškevičius, savo darbu turėjo prisidėti parapijiečiai. Naujosios bažnyčios vietą parinko šalia buvusios, ant senųjų Palangos kapų. Iš jūros kėlė akmenis pamatams ir vežė į statybos vietą smėlyje išgrįstu mediniu keliu. 1899 m. rugpjūčio 22 d. pašventintas kertinis akmuo. 1901 – 1905 m. statomos bažnyčios sienos ir bokštas. Plytos buvo degamos specialiai pastatytoje Vilimiškės plytinėje, dalis parvežta iš Klaipėdos krašto. Pastato linijoms išryškinti panaudota daugiau kaip 20 skirtingų profilių plytų.
Bažnyčios planas – lotyniškas kryžius su penkiakampe apside. Tai tipiška neogotikinė statyba: pastato karkasą iš išorės sutvirtina laiptuoti kontraforsai, centrinę navą – arkbutanų eilės. Interjero gotikinę struktūrą pabrėžia raudonų plytų dekoras, kontrastuojantis su baltu skliautų tinku. Bažnyčia trinavė, vienbokštė. Bokšto apatinė dalis mūrinė, užsibaigianti dantytais kuorais, viršutinė primena smailę, pratęsiančią vertikalias pastato linijas. Bažnyčios bokšto aukštis 24 m.
Nors vidaus įrengimo darbai nebuvo baigti (trūko grindų, altorių), 1906 m. spalio 12 d. Palangos bažnyčia buvo pašventinta.
Architekto K. L. Strandmann projekte už centrinio altoriaus vitražų nebuvo, tad nutapyti 3 dideli religiniai paveikslai. Šviesi bažnyčios vidaus erdvė kontrastavo su niūria altorine dalimi, todėl nutarta paveikslus pakeisti vitražiniais langais. 1914 m. sumontuoti meistro Zalenskio Krokuvoje sukurti vitražai, tačiau jie nukentėjo II pasaulinio karo metais nuo vokiečių laivyno pabūklų šovinių. Dabar apsidę už didžiojo altoriaus puošia vitražai „Apreiškimas“, „Klūpanti Marija“ ir „Elžbietos aplankymas“.
Terakotos grindis pagamino firma „Marivill“. Tulūzoje (pietų Prancūzija) J. Monna marmuro dirbtuvėse pagaminti balto marmuro šoniniai altoriai, presbiterijos baliustrada bei sakykla ir 1907 m. jie sumontuoti. Didysis altorius, nespėjus parvežti, sunaikintas kartu su J. Monna dirbtuvėmis karo metu. Vėliau ten pat dar kartą buvo pagamintas didysis altorius. Nedidelių tūrių, grakščių formų marmuro altoriai gražiai dera su gotikine interjero ornamentika ir vitražais. Didžiojo altoriaus Dievo Motinos paveikslas čia perkeltas iš senosios Palangos bažnyčios grafo F. Tiškevičiaus žmonos pageidavimu.
Senąją bažnyčią puošė penki mediniai barokiniai altoriai. Du iš jų šiandien galima pamatyti bažnyčios transepto galuose. Šv. Juozapo altoriuje esantis paveikslas nutapytas nežinomo italų dailininko XVII a., pirktas iš Pažaislio vienuolyno. Kitoje pusėje esančiame altoriuje 1909 m. nutapytas naujas Šv. Roko paveikslas. Tačiau Palangos bažnyčios interjero unikalumą ir grožį lemia ne dailės kurinių gausa bei istorinė vertė, o pati architektūra: įspūdingi profilinių plytų kolonų masyvai, puošnūs nerviūriniai skliautai, gotikinio dekoro ritmika. Bažnyčios ansamblį užbaigė nauja plytinė šventoriaus tvora. Geležiniai vartai buvo pagaminti Liepojoje. Virš pagrindinių vartų esantys romėniški skaičiai skelbia, kada baigta Palangos bažnyčios statyba – „1907 metai“.
1931 m. Palangos bažnyčios bokšte sumontuotas Vokietijoje pagamintas laikrodis. Jo mechanizmas prijungtas prie didžiausio iš keturių bažnyčios bokšte kabančių varpų. Šalia Gailestingosios Marijos altoriaus stovinti Šv. M. Marijos statula atgabenta sovietiniais laikais iš Palangos parko Liurdo. Ją, sudaužytą pokario metais, atkūrė tėvas ir sūnus Paulauskai. 1976 – 1978 m. pastatyti nauji šešiolikos registrų meistro E. Aleknos pagaminti vargonai.
Medžiagą paruošė Reda Rimkutė-Ščerbakovienė