Prisiartinęs prie Jeruzalės pro Betfagę ir Betaniją, ties Alyvų kalnu, Jėzus pasiuntė du savo mokinius, tardamas: „Eikite į kaimą, kurį matote, ir, vos įžengę į jį, rasite pririštą asilaitį, kuriuo dar niekas iš žmonių nėra jojęs. Atriškite jį ir atveskite. Jeigu kas nors paklaustų: ‘Ką čia darote?’, atsakykite: ‘Jo reikia Viešpačiui; jis netrukus jį sugrąžins’.“
Nuėję jiedu rado pakelėje asilaitį, pririštą prie vartų, ir atrišo jį. Kai kurie iš ten stovinčių klausė: „Ką jūs darote, kam tą asilaitį atrišate?“ O jie atsakė, kaip Jėzus buvo jiems liepęs, ir tie leido jį vestis. Jie atveda asilaitį pas Jėzų, apdengia jį savo apsiaustais, ir Jėzus užsėda ant jo. Daugybė žmonių tiesė ant kelio savo drabužius, kiti klojo žalias šakeles, nukirstas laukuose. Priekyje ir iš paskos einantys šaukė: „Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Šlovė besiartinančiai mūsų tėvo Dovydo Karalystei! Osana aukštybėse!“ (Mk 11, 1–10)ereer
Šiandien dalyvaujame eisenose, kurios žymėjo paskutiniąsias Jėzaus žemiškojo gyvenimo dienas. Pirmoji – tai triumfinis Kristaus įžengimas į savo miestą. Vėliau matome Jeruzalės gatvėmis einančią kitą eiseną, kurioje su kryžiumi ant pečių žengia tas pats nuplaktas Jėzus. Dvasios akimis palydėkime šią eiseną. Evangelistas Morkus liūdnoje Jėzaus kelionėje į Golgotą mini tris vyrus, kurie, rodos, atsitiktinai pateko į kančios aprašymą. Evangelijoje ką tik girdėjome: „Per šventes jis (Pilotas – aut. past.) paleisdavo vieną kalinį, kurio žmonės prašydavo. Tada buvo vienas kalinys, vardu Barabas, suimtas kartu su maištininkais, kurie sąmyšio metu buvo nužudę žmogų. Susirinkusi minia pradėjo prašyti to, ką visuomet Pilotas darydavo. Pilotas prabilo: ‘Ar norite, kad jums paleisčiau žydų karalių?’ <…> Tačiau aukštieji kunigai sukurstė žmones reikalauti, kad verčiau paleistų jiems Barabą. <…> Norėdamas įsiteikti miniai Pilotas paleido Barabą, o Jėzų nuplakdino ir atidavė nukryžiuoti” (Mk 15, 6–15). Štai pirmasis žmogus, kurį išlaisvina Jėzaus kančia. Sena legenda pasakoja, kad paleistas Barabas norėjo sužinoti, kas bus su tuo nuteistu žmogumi, ir iš tolo sekė eiseną. Jis nėjo su minia, nešaukė „Ant kryžiaus jį!”, tik iš tolo stebėjo Jėzaus mirtį, ir tai buvo jo atgailos pradžia. Šiandien norisi sušukti: „Mielieji vyrai, kurie retai lankotės bažnyčioje, ar ne laikas išsivaduoti iš savo abejingumo? Nusikaltėlis Barabas atsivertė! Nejaugi jūs liksite abejingi savo Išganytojui, pasirengę šaukti: „Ant kryžiaus jį!”
Lydėkime Kristų toliau. „<…> Tuomet [kareiviai] išvedė Jėzų nukryžiuoti. Jie privertė vieną grįžtantį iš laukų praeivį – Simoną Kirėnietį, Aleksandro ir Rufo tėvą – panėšėti jo kryžių” (Mk 15, 20–21). Simonas buvo priverstas nešti Jėzaus kryžių. Jis tai darė ne savo noru. Bet, kaip sako padavimas, nešdamas kryžių, pajuto tam žmogui užuojautą. Pagaliau, Dievo malonės veikiamas, Simonas ėmė suvokti kryžiaus slėpinį. Prisipažinkime, jog ne kartą skundėmės savo kryžiumi, užmiršdami, kad kantriai pakeltas kryžius yra mūsų išganymo pradžia. Kai tave slegia kryžius, prisimink Simoną Kirėnietį. Viešpats jam leido prisiliesti prie savo kryžiaus, kad jis pirmas patirtų kryžiaus malonę. Jis visiems leidžia prisiliesti prie savo kryžiaus, kad visi galėtų dalyvauti prisikėlimo džiaugsme. Trečias vyras, kurį šiandien dera prisiminti, yra šimtininkas. Jis girdėjo, kaip Jėzus sukepusiomis lūpomis maldavo: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą” (Lk 23, 34). Jis girdėjo ir latro nuteisinimą, ir motinai tariamus žodžius. Kai užtemo saulė, šimtininko lūpos ištarė pirmąjį tikėjimo išpažinimą: „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!” (Mk 15, 39).