Kalbėdami savo tikėjimo išpažinimą sakome: „[Tikiu] Jėzų Kristų, vienatinį jo Sūnų, mūsų Viešpatį, kuris prasidėjo iš Šventosios Dvasios, gimė iš Mergelės Marijos”. Jeigu tikime, kad Dievas atsiuntė savo vienatinį Sūnų, jeigu tikime, kad Dievo Sūnus dėl mūsų mirė ir prisikėlė, tai neturėtų būti sunku patikėti Kristaus stebuklais. Dievui nėra negalimų dalykų. Ar reikia abejoti Kristaus duonos padauginimu, jeigu jis iš mirties prisikėlė, jeigu šiandien daugina savo Eucharistinę duoną? Viso pasaulio tikintieji ja stiprinasi, ir jos nepristinga. Kad tik mūsų tikėjimo nepristigtų!
Žvelgdami į gyvenimą tikėjimo akimis, ir mūsų dienomis galime rasti stebuklingų Dievo veikimo pėdsakų. Kas šiandien galėtų tvirtinti, kad Lurde nebūna stebuklingų išgijimų? Tarptautinės gydytojų komisijos dokumentai patvirtina tų išgijimų antgamtiškumą. Štai trumpa garsiojo Aleksio Karelio istorija. Šis vyras puikiai baigė medicinos fakultetą. Tačiau, visiškai pasinėręs į medicinos mokslus, prarado tikėjimą. 1903 metais Karelis kaip gydytojas lydi į Lurdą vykstančius ligonius. Čia jo akivaizdoje dieviškosios malonės galia įvyksta stebuklas: jis savo akimis mato, kaip pasveiksta ligonis, kuris žemiškomis priemonėmis buvo nepagydomas. Gydytojas Karelis labai gerai žinojo šio ligonio beviltišką būklę ir su nuostaba stebi ligonio pasveikimą. Tai buvo dvigubas stebuklas: ne tik ligonis pasveiksta, bet ir netikintis gydytojas, anatomijos profesorius, atgauna dvasinę sveikatą – tvirtą tikėjimą. Vėliau šis mokslininkas, Nobelio premijos laureatas, rašys: „Žmogui reikalingas Dievas, kaip reikalingas jam oras ir vanduo”.
2002 metų birželio 16 dieną šventuoju paskelbtas vienuolis tėvas Pijus. Tiriant šventojo gyvenimą, surinkta daugybė liudijimų apie jo gyvenimą. Jo šventumo byloje yra 104 tomai dokumentų, liudijančių tėvo Pijaus šventą gyvenimą. Tarp kitų stebuklų randame paliudytą ir tokį įvykį. 1939 m. Italijoje, Di Giorgi šeimoje, gimė akla mergaitė. Pakrikštyta vardu Gema. Jos aklumas buvo nepagydomas, nes neturėjo akių lėlyčių. Paūgėjusi mergaitė noriai rengėsi Pirmajai Komunijai. Ją priėmė iš tėvo Pijaus rankų. Duodamas komuniją, tėvas Pijus mergaitės akis paženklino kryželiu. Kai Gema su savo močiute važiavo traukiniu namo, įvyko nelauktas dalykas – mergaitė netikėtai sušuko: „Močiute, aš matau, aš matau visą pasaulį!” Nuo to laiko mergaitė puikiausiai matė. Daug medicinos specialistų vienbalsiai sakė: „Mergaitė negali matyti”. Vis dėlto mergaitė matė. Teko pripažinti, kad tai gamtiškai neišaiškinamas reiškinys.
Šiandien kiekvienas pamąstykime apie save: ar nesijaučiam patyrę ypatingų Dievo malonės stebuklų? Stebuklai tai ne vien duonos padauginimas, ne vien ligonio pagydymas. Stebuklas yra ir tai, kai žmogus pakyla iš nuodėmių, atgimsta naujam gyvenimui, kai nusidėjėlis tampa šventuoju. Prašykime Dievą, kad mes patys ir mūsų tauta patirtų didžių Dievo malonės stebuklų. Turėdami kasdienės duonos, prašykime ir antgamtinės duonos, vienijančios mus su Viešpačiu Jėzumi Kristumi.