Lapkričio pirmąją Bažnyčia švenčia Visų šventųjų iškilmę, pagerbdama visus dangaus šventuosius: ir oficialiai kanonizuotus, ir tuos, kurių vardai neįrašyti į jokį liturginį kalendorių. Tai žmonės, pasiekę gyvenimo pilnatvę Dievo artumoje. Ši diena primena, kad šventumas nėra išskirtinė nedaugelio privilegija. Į jį pašauktas kiekvienas krikščionis, nepriklausomai nuo amžiaus, profesijos, kilmės ar visuomeninės padėties.
Lietuvoje ši iškilmė glaudžiai susijusi su kapų lankymu, žvakių šviesa ir artimųjų atminimu. Vis dėlto jos pagrindinė žinia yra džiaugsmas dėl Kristaus pergalės prieš mirtį ir žmonėms atverto amžinojo gyvenimo. Lapkričio antroji, Vėlinės, skirta maldai už visus mirusiuosius. Šios dienos papildo viena kitą, tačiau jų liturginė prasmė skiriasi.
Nuo kankinių atminimo iki visuotinės iškilmės
Visų šventųjų šventės ištakos siekia pirmuosius krikščionybės amžius, kai bendruomenės pagerbdavo už tikėjimą nužudytus kankinius. Jų mirties diena buvo suprantama kaip gimimas dangui. Ilgainiui atsirado bendri kankinių minėjimai, nes ne visų jų vardai ir mirties aplinkybės buvo žinomi.
Svarbus šventės raidos įvykis buvo Romos Panteono pašventinimas Švč. Mergelei Marijai ir visiems kankiniams septintojo amžiaus pradžioje, valdant popiežiui Bonifacui IV. Aštuntajame amžiuje popiežius Grigalius III Šv. Petro bazilikoje visiems šventiesiems paskyrė koplyčią. Devintajame amžiuje, popiežiaus Grigaliaus IV laikais, lapkričio pirmosios šventė paplito Vakarų Bažnyčioje.
Rytų krikščionių tradicijoje Visų šventųjų sekmadienis švenčiamas po Sekminių. Toks kalendoriaus išdėstymas išryškina mintį, kad šventumas yra Šventosios Dvasios veikimo žmoguje vaisius. Vakarų tradicijoje šalia Visų šventųjų ilgainiui įsitvirtino Vėlinės, kurių plitimui didelės reikšmės turėjo Kliuni vienuolyno maldos už mirusiuosius paprotys.
Šventumas prasideda kasdienybėje
Šventųjų gyvenimai liudija labai skirtingus kelius į Dievą. Tarp jų yra vienuolių ir šeimų tėvų, valdovų ir vargšų, mokslininkų ir paprastų darbininkų. Vieni garsėjo dideliais darbais, kiti gyveno tyliai, savo artimiesiems rodydami kantrybę, ištikimybę ir pasiaukojimą.
Bažnyčia moko, kad šventumo pagrindas yra Dievo malonė ir žmogaus atsakas į ją. Todėl šventumas neapsiriboja nepriekaištingu elgesiu ar išskirtiniais gebėjimais. Jis auga meldžiantis, priimant sakramentus, atleidžiant, padedant silpnesniam ir sąžiningai atliekant kasdienes pareigas. Net nepastebimas gerumo darbas gali tapti meilės Dievui ir artimui išraiška.
Oficialus paskelbimas šventuoju vadinamas kanonizacija. Bažnyčia tiria žmogaus gyvenimą, jo dorybes arba kankinystę, vertina šventumo garsą ir su jo užtarimu siejamus stebuklus, laikydamasi nustatytos tvarkos. Tačiau Visų šventųjų iškilmė aprėpia gerokai daugiau žmonių negu oficialūs šventųjų sąrašai.
Šventųjų gerbimas nėra jų sudievinimas: katalikai garbina Dievą, o šventuosiuose atpažįsta jo malonės veikimą. Prašydami jų užtarimo, tikintieji išreiškia pasitikėjimą, kad Bažnyčios bendrystė nesibaigia mirtimi. Ši bendrystė jungia žemėje keliaujančius žmones, apsivalančius mirusiuosius ir dangaus šventuosius. Todėl iškilmės centre yra ne tolimi, nepasiekiami idealai, bet Kristus, kuris kviečia sekti juo gyvenimo aplinkybėmis. Šventųjų pavyzdys neleidžia nusivilti silpnumu: atsivertimas, nauja pradžia ir augimas meilėje išlieka įmanomi net patyrus nesėkmę. Jų istorijos primena, kad svarbiausia yra priimti Dievo kvietimą šiandien, nelaukiant patogesnio meto.
Lietuvai artimi tikėjimo liudytojai
Lietuvos globėjas šv. Kazimieras prisimenamas dėl pamaldumo, skaistumo ir jautrumo vargstantiesiems. Karališkos kilmės jaunuolio gyvenimas rodo, kad nei turtas, nei visuomeninė padėtis savaime neužkerta kelio šventumui. Jo relikvijos saugomos Vilniaus arkikatedroje.
Lietuvos tikintiesiems artimi ir palaimintieji Jurgis Matulaitis, Teofilius Matulionis bei Mykolas Giedraitis. Jurgio Matulaičio tarnystė siejama su Bažnyčios atnaujinimu ir gebėjimu ieškoti santarvės, Teofiliaus Matulionio gyvenimas liudija ištikimybę tikėjimui persekiojimų akivaizdoje, o Mykolas Giedraitis primena nuolankios maldos ir paprastos tarnystės vertę.
Jų pavyzdžiai padeda suprasti, kad krikščioniškas gyvenimas nėra vien praeities didvyrių istorija. Kiekviena karta susiduria su savais išbandymais ir yra kviečiama į juos atsakyti tikėjimu, drąsa bei meile.
Malda, atmintis ir viltis
Visų šventųjų iškilmės liturginė spalva yra balta, išreiškianti džiaugsmą, šviesą ir prisikėlimo viltį. Dalyvaudami šv. Mišiose tikintieji dėkoja Dievui už šventųjų gyvenimus ir prašo jų užtarimo. Visų šventųjų litanijoje kreipiamasi į Mariją, apaštalus, kankinius ir kitus tikėjimo liudytojus.
Kapų lankymas šiomis dienomis suteikia progą sustoti ir prisiminti savo šaknis. Uždegta žvakė yra prasmingas atminimo ženklas, tačiau krikščioniui svarbiausia lieka malda. Artimųjų atminimą galima pagerbti ir gailestingumo darbu, pagalba vienišam žmogui, susitaikymu su šeimos nariu.
Lapkričio pirmosiomis dienomis Bažnyčia ypač ragina melstis už mirusiuosius. Atlaidų praktika taip pat siejama su malda, atsivertimu ir sakramentiniu gyvenimu. Visuotiniams atlaidams būtinos nustatytos sąlygos: išpažintis, Komunija, malda popiežiaus intencija ir neprisirišimas prie jokios, net lengvos, nuodėmės.
Šeimose šis laikas gali tapti proga vaikams papasakoti apie senelius, parodyti senas nuotraukas, prisiminti žmones, perdavusius tikėjimą. Svarbu, kad pokalbiai apie mirtį neužgožtų krikščioniškosios vilties. Kapinės primena gyvenimo trapumą, o Visų šventųjų iškilmė kreipia žvilgsnį į jo galutinį tikslą.
Todėl lapkričio pirmoji kviečia ne vien prisiminti išėjusiuosius, bet ir pažvelgti į savo pasirinkimus. Kiek mūsų kasdienybėje yra dėkingumo, atleidimo, dėmesio kitam? Šventųjų bendrystė drąsina tikėti, kad net paprastas, nepastebimas gyvenimas gali būti kupinas Dievo šviesos ir tapti dovana aplinkiniams.