Categories: Skelbimai

Žolinės iškilmė – tituliniai atlaidai

Rugpjūčio 15 d. (Žolinės iškilmė) – tituliniai mūsų bažnyčios atlaidai.
Šv. Mišios bus aukojamos 8.00 val., 10.00 val., 12.00 val. – (po Šv. Mišių iškilminga eucharistinė procesija), 18.00 val.
Visų Šv. Mišių metu bus šventinami tikinčiųjų atsinešti žolynai, o vienas kunigų visų Šv. Mišių metu melsis tikinčiųjų sudėtinėmis intencijomis. Po visų Šv. Mišių bus kalbama parapijos pasiaukojimo malda Švč. M. Marijai, prašant jos globos ir užtarimo.

Rugpjūčio 18 d. – Šv. Roko atlaidai.
Šv. Mišios bus aukojamos 8.00 val., 10.00 val., 12.00 val. ir 18.00 val.
Visų Šv. Mišių metu, vienas kunigų, melsis tikinčiųjų sudėtinėmis intencijomis, prašant fizinės ir dvasinės sveikatos. Prieš kiekvienas Šv. Mišias bus meldžiama Šv. Roko litanija, tikintieji bus palaiminti Šv. Roko relikvija.
Per Žolinės ir Šv. Roko atlaidus pamokslaus ilgametis Kauno VDU Teologijos fakulteto dekanas prof. dr. prelatas Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS.

APIE ATLAIDŲ VEDĖJĄ

Kun. Vytautas Steponas Vaičiūnas gimė 1944 m. Šiauliuose. Tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje Kaune, kurioje jis mokėsi 1966–1971 metais, supo labai šilta aplinka. Šviesiausi prelato atsiminimai apie dvasios tėvą mons. Pranciškų Tamulevičių.
Prelatas kalbėjo: Dvasinei formacijai ypatingą reikšmę turėjo artimieji, už mane meldėsi mama ir tėtis, sesutė ir keli artimi žmonės. O viso pašaukimo autorius – Dievas. Taip pat įtakos turėjo ir kunigai. Kunigas Jonas Survila pakvietė mane patarnauti Mišioms. Tik jis neilgai buvo parapijoje. Vėliau iš Sibiro grįžo dabar jau amžinos atminties monsinjoras Eduardas Simaška. Jis mane išmokė skaityti lotyniškai, giedoti egzekvijas. Labai mane palaikė. Bendraudavau ir su draugais klierikais. Susipažinau su tėvu Stanislovu. Jis tada dirbo Butkiškėje, šalia Ariogalos, ir turėjo didžiulę dvasinę įtaką. Prelatas prisimena, kad kai pirmą kartą nepriėmė į seminariją, nuvažiavo pas t. Stanislovą, o jis pasakė: Vytautai, nenusimink. Tu nuo šios dienos esi klierikas. Mokykis lotynų kalbos, gyvenk dvasinį gyvenimą, save laikyk klieriku. O kunigu tapsi tada, kada Dievas panorės…
Prelatas yra kalbėjęs, kad gyvenime teko sutikti ir blogą įvaizdį sudariusių kunigų. Jei būčiau silpnesnio tikėjimo, galėjau visai nenueiti į seminariją. Tačiau tų gerųjų dvasios tėvų man buvo įskiepyta tokia nuostata: „Nekreipk dėmesio. Nepasmerk to, ką matai blogo gyvenime, bet nusistatyk, kad aš tokiu nebūsiu“.
V. Vaičiūną su kitais trimis kurso draugais į kunigus įšventino Kauno Arkikatedroje Bazilikoje vyskupas Juozapas Labukas 1971 metais. Kunigas Vytautas su jauduliu prisimena: Šventimų diena buvo labai lauktas įvykis. Seminarijos vicerektorius kun. Vaclovas Aliulis po šventimų mus atsivedė prie vyskupų kapų ir paragino pasimelsti. Paskui stabtelėjome maldai ir prie Maironio kapo. Sunku žodžiais tą nuotaiką apsakyti, kai tiek metų laukta, išgyventa, persekiota. Diena, kai išsipildo gyvenimo svajonė, yra nepakartojama. Gerai prisimenu ir antrąją po šventimų dieną, kai Arkikatedroje aukojau pirmąsias šv. Mišias prie Šv. Kryžiaus altoriaus. Kai per Pakylėjimą tariau Kristaus žodžius, kad tai – Kristaus Kūnas ir Kraujas, pajutau, kad nuo šiol turiu Kristaus suteiktas galias.
Pirmaisiais kunigystės metais (1971–1974) buvo Kristaus Prisikėlimo parapijos vikaru.
Iš Prisikėlimo parapijos kun. Vytautas buvo perkeltas vikaru į Kauno Arkikatedrą Baziliką (1974–1979). Kauno vyskupas Liudvikas Povilonis 1979 metais kun. V. Vaičiūną paskyrė į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją vicerektoriaus pareigoms (1979–1988), motyvuodamas, kad bus lengviau išleisti studijoms į Romą. Tačiau sovietinei valdžiai nepritariant studijos Romoje liko svajone. Tolesnė kunigo veikla sietina su pedagoginiu darbu ir užimamomis administracinėmis pareigomis.
Prelatas 40 metus dirba Kauno kunigų seminarijoje. Paskirtas dirbti dėstytoju Kauno teologijos fakultete (1979–1990) ir pats gilino mokslo žinias: studijas Kauno teologijos fakultete (1980–1982) baigė įgydamas teologijos licencijatą. Atkūrus nepriklausomybę galėjo išsiplėsti prelato pedagoginė veikla įvairiomis kryptimis. Jis vienas iš katechetų rengimo organizatorių – 1990–1998 metais vadovavo Aukštesniajai katechetų mokyklai, užėmė direktoriaus pareigas.
Nuo 1990 metų V. S. Vaičiūnas, dirbdamas Vytauto Didžiojo universitete, užėmė įvairias administracines pareigas, jam buvo suteikti mokslo laipsniai: 1993 metais – docento, 1995 metais – teologijos daktaro vardas, 2008 metais – habilituoto daktaro ir profesoriaus.
1993–2008 metais dirbo VDU Katalikų teologijos katedroje, 2008–2012 metais vadovavo VDU Bažnytinės teisės katedrai. Net 13 metų (1993–2006) prelatas buvo VDU Katalikų teologijos fakulteto dekanu: Kauno teologijos fakulteto Kauno kunigų seminarijoje (1991–1993), VDU Katalikų teologijos fakultete (1993–2006). 1990 metais kardinolui Vincentui Sladkevičiui leidus, kun. V. S. Vaičiūnas atkūrė Kauno Švento Pranciškaus III Ordino pranciškonų pasauliečių broliją, o pats prelatas į šią broliją yra įstojęs nuo šešiolikos metų.
Kunigas Vytautas stovėjo prie „Caritas“ lopšio – buvo Kauno miesto „Caritas“ federacijos pirmininkas (1991–1993).
Prel. V. S. Vaičiūnas – Lietuvių Katalikų mokslo akademijos narys (1991–2007) Prelatas yra sakęs: Dievas davė dovaną bendrauti su įvairiais žmonėmis ir visiems galiu pasakyti žodį – ir vaikui, ir jaunuoliui, ir močiutei. Stengiuosi kiekvieną priimti pirmiausia žmogiškai, o paskui – kaip kunigas… Atiduodamas save kitiems – turtėji pats.
Prof. habil. dr. prel. V. S. Vaičiūnas yra parašęs apie 40 įvairios tematikos mokslinių straipsnių (keletą su bendraautoriais), kurie publikuoti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Nuo 2010 metų prelatas yra ir Kauno miesto savivaldybės kapelionas. Kun. V. S. Vaičiūnas sulaukė svarbių Bažnytinės vadovybės įvertinimų: 1998 metais Popiežiaus Jono Pauliaus II jis buvo pakeltas monsinjoru; 2004 metais Popiežius Jonas Paulius II jam suteikė Popiežiaus garbės Prelato titulą. Prel. V. S. Vaičiūnas rašo poezijos knygas. Būsimasis prelatas eiliuoti pradėjo Šiaulių vidurinės mokyklos suole. Visą gyvenimą eiles kūrė sau, kaip sakoma, į stalčių, tačiau artimi bičiuliai paskatino prelatą išleisti knygą, kad poezija pasidžiaugtų platesnis skaitytojų ratas.