Brangiosios šeimos!
Šeimos metų minėjimas man yra patogi proga pasibelsti į jūsų namus, nes noriu jus su didele meile pasveikinti ir su jumis pasikalbėti. {…} Bažnyčia dalyvauja kasdieninės žmonių kelionės džiaugsmuose ir viltyse, liūdesy ir nerime, giliai įsitikinusi, kad pats Kristus siuntė ją eiti tais takais: Jis pats patikėjo žmogų Bažnyčiai, patikėjo jį kaip jos misijos ir tarnystės „kelią“. {…}
Iš tos daugybės kelių šeima yra pirmasis ir svarbiausias: tai bendras kelias, bet ir ypatingas, absoliučiai nepakartojamas, kaip nepakartojamas yra ir kiekvienas žmogus; kelias, iš kurio žmogus negali iškrypti. Juk į pasaulį jis paprastai ateina šeimoje; todėl galima sakyti, kad už savo buvimą žmogumi jis turi būti dėkingas šeimai. Jeigu šeimos nėra, į pasaulį atėjęs žmogus randa nerimą keliančią ir skaudžią spragą, kuri apsunkins visą jo gyvenimą. Bažnyčia su nuoširdžiu rūpestingumu palinksta prie tų, kurie yra atsidūrę tokioje padėtyje, nes ji gerai supranta šį pagrindinį šeimos vaidmenį. Be to, ji žino, jog normaliai žmogus atsiskiria nuo šeimos tam, kad savo ruožtu sukūręs naują šeimos židinį, realizuotų savąjį pašaukimą. Net jeigu jis ir nusprendžia gyventi vienišas, šeima, galima sakyti, lieka jo egzistencinis horizontas, pagrindinė bendruomenė, su kuria neatskiriamai susiję visi jo visuomeniniai santykiai, nuo pačių glaudžiausių ir artimiausių iki tolimiausių. Argi nesakome „žmonių šeima”, turėdami minty visus pasaulyje gyvenančius žmones? {…}
Šiuo laišku noriu kreiptis ne į „abstrakčią“ šeimą, bet į kiekvieną konkrečią visų žemės šalių šeimą visose geografinėse platumose ir ilgumose, nepaisant vietos kultūrų skirtingumo ir kompleksiškumo. Meilė, kuria „Dievas taip pamilo pasaulį“ (Jn 3, 16), meilė, kurią Kristus kiekvienam ir visiems „parodė (…) iki galo“ (Jn 13, 1), leidžia kreiptis į kiekvieną šeimą, gyvą didelės ir visuotinės žmonijos „šeimos ląstelę“. Tėvas, Pasaulio Kūrėjas, ir įsikūnijęs Žodis, žmonijos Atpirkėjas, yra to visuotinio atvirumo žmonėms, broliams ir seserims, šaltinis ir ragina juos visus apglėbti malda, kuri jaudinamai prasideda žodžiais „Tėve Mūsų“. Malda turi tapti vyraujančiu Šeimos metų Bažnyčioje elementu: šeimos malda, malda už šeimą, malda su šeima. {…}
Reikšminga tai, kad būtent maldoje ir per maldą žmogus paprasčiausiai ir drauge giliausiai atranda savo tikrąjį asmeniškumą: maldoje žmogaus „aš“ lengviausiai suvokia savo, kaip asmens, gelmę. Tas pat galioja ir šeimai, kuri ne tik yra pagrindinė visuomenės „ląstelė“, bet ir turi savo ypatingą veidą. Šis pirmiausia ir iš esmės pripažįstamas bei ryškėja, kai šeimos nariai sutartinai kreipiasi: „Tėve mūsų!“ Malda stiprina dvasinį šeimos pastovumą ir vienybę, padėdama jai tvirtėti Dievo „jėga“. Iškilmingo „santuokos palaiminimo“ metu celebruotojas taip meldžia Viešpatį: „Karštai meldžiame jiems, Viešpatie, Tavo malonės, kad jie visuomet vienas kitam meilūs ir ištikimi pasiliktų“. lš to „Šventosios Dvasios išliejimo“ gimsta vidinė šeimų jėga ir galia suvienyti jų narius meilėje ir tiesoje. {…}
Taigi suprantama, kokie svarbūs, net būtini Bažnyčiai yra Šeimos Metai, koks būtinas yra liudijimas visų šeimų, kurios kasdien išgyvena savo pašaukimą; kokia svarbi yra didžioji šeimų malda, kuri intensyvėja ir plinta visame pasaulyje ir kurioje išreiškiama padėka už meilę ir tiesą, už „Šventosios Dvasios malonės išliejimą“, už tai, kad tarp tėvų ir vaikų yra Kristus, Atpirkėjas ir Sužieduotinis, kuris mus „pamilo iki galo“ (plg. Jn 13, 1). Mes esame giliai įsitikinę, kad toji meilė yra už viską didesnė (plg. 1 Kor 13, 13) ir kad ji gali pranokti ir nugalėti viską, kas nėra meilė.
Tegu šiais metais be paliovos kyla dangų Bažnyčios, šeimų, „namų Bažnyčių“, malda! Tegu ją pirmiausia išgirsta Dievas, po to žmonės, kad jie nesuabejotų, o tie, kurie dėl žmogiško trapumo svyruoja, kad nepasiduotų viliojami gėrio, kuris atrodo gėris ir kurį gėriu vaizduoja pagunda.
Galilėjos Kanoje Jėzus buvo pakviestas į vestuvių pokylį. Drauge pakviesta Jo Motina tarnams pasakė: „Darykite, ką tik Jis jums lieps“ (Jn 2, 5). Ir į mus, įžengusius į Šeimos metus, Marija kreipiasi tais pačiais žodžiais. O Kristus šiuo ypatingu istorijos momentu primygtinai kviečia mus didžiajai maldai su šeimomis ir už šeimas, Mergelė Motina ragina šia malda vienytis su visas šeimas mylinčiu jos Sūnumi. Tą meilę Jis išreiškė pačioje savo Atpirkimo misijos pradžioje pašventinančia viešnage Galilėjos Kanoje. Ši viešnagė niekada nesibaigia.
Melskimės už visas pasaulio šeimas. Melskimės per Jį, su Juo ir Jame Tėvui, „nuo kurio kiekviena tėvystė danguje ir žemėje turi vardą“ (Ef 3, 15)!
Iš Jono Pauliaus II „Laiško Šeimoms“
