Categories: Naujienos ir įvykiai

Sutvirtinimo Sakramento šventė (09.03)

Pirmąjį rugsėjo šeštadienio vakarą mūsų parapijos jaunimas priėmė Sutvirtinimo Sakramentą.
Kas yra Sutvirtinimo Sakramentas? Kam Jis? Kada priimti?
Apie tai, su Jumis dalinamės straipsniu ir akimirkomis iš Sutvirtinimo šventės.

Kas yra Sutvirtinimo sakramentas?

Vartojant liturgijos terminus, Sutvirtinimo sakramentas – tai dieviškasis veiksmas, per kurį mums yra padovanojamas „Šventosios Dvasios antspaudas”. Dvasia įsikuria mūsų širdyje, t. y. įvyksta tai, apie ką apaštalas Paulius kalba Laiške romiečiams: „Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota” (Rom 5, 5). Taigi šios dovanos didumą gali suvokti tas, kuris jaučia, kokia ji svarbi ir kaip sunku yra mylėti bei atrasti giliai viduje glūdintį jėgos iš aukštybių poreikį – jėgos, kuri išmokytų mus mylėti nepaisant trapumo ir baimės. Tai būtinybė, kuri visu ryškumu iškyla jau gavus Krikšto dovaną. Ją matome šiame gimstančios Bažnyčios gyvenimo epizode: „Apaštalai Jeruzalėje, išgirdę, jog Samarija priėmė Dievo žodį, nusiuntė tenai Petrą ir Joną. Šie atvyko ir ėmė melstis už samariečius, kad jie gautų Šventąją Dvasią. Mat ji dar nebuvo nė ant vieno iš jų nužengusi, ir jie tebuvo pakrikštyti Jėzaus vardu. Tuomet apaštalai dėjo ant jų rankas, ir tie gavo Šventąją Dvasią” (Apd 8, 14-17). Kas yra toji Šventoji Dvasia? Dieve, kuris yra Meilė, yra amžinas Mylintysis, Tėvas, nuo amžių ir per amžius meilės šaltinis; Dieve glūdi ir amžinas Mylimasis, Sūnus, kuris priima meilę ir pats myli, mokydamas mus, kad ir priimti yra dieviška; bet to, Dieve yra ir asmeninė Meilė, dovanojama Vieno Kitam, Dvasia, kuri sykiu yra saitas, vienijantis Tėvą ir Sūnų, ta, kuri išlieja jų meilę į kūriniją. Šie trys yra viena glaudžiausioje dieviškosios meilės bendrystėje – vienas Dievas Trijuose Asmenyse.

Kai Dvasia ant mūsų nužengia, ji veikia kaip vienybės saitas ir laisvės šaltinis: visiškai gerbdama mūsų laisvę, ji suvienija mūsų širdį su Tėvu, įkurdina joje Jėzų ir skatina mus iš  meilės atsidėti kitiems: „Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią” (Gal 5, 25). Pagal Dvasią elgiasi tas, kuris gyvena tikėdamas, turėdamas viltį, mylėdamas ir džiugiai bei su dideliu įsitikinimu liudydamas kitiems Dievo grožį. 

Ką Šventoji Dvasia padaro tame, kuris ją gauna?

Kaip rašo apaštalas Paulius, „Dvasios vaisiai yra „meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas” (Gal 5, 22). Kad galėtume džiaugtis šiais vaisiais, Dvasia mums suteikia savo dovanas, ir taip padeda mums atsakyti į kiekvienam skirtą Dievo pašaukimą. Kokios tos dovanos? Tos pačios, kurias, pasak pranašo   Izaijo,   Dievas  duos   Mesijui: „Viešpaties Dvasia ilsėsis ant jo: išminties ir supratimo Dvasia, patarimo ir stiprybės Dvasia, žinojimo ir Dievo baimės Dvasia” (Iz 11, 2). Apmąstant tikėjimo tiesas, prie šių dovanų, ėmus versti Bibliją į lotynų kalbą, buvo pridėta pamaldumo dovana, kuri tam tikra prasme apima visas kitas dovanas nuolankiame ir meilingame Dievo garbinime. Todėl dabar kalbama apie septynias Šventosios Dvasios dovanas: išminties, supratimo, patarimo, drąsos, žinojimo, pamaldumo ir Dievo baimės. Jos mums byloja apie tai, ką mums gali suteikti Sutvirtinimo sakramentas.

Išminties dovana mums padeda suvokti pasaulį ir gyvenimą Dieve kaip visumą, santykyje su Viešpačiu atrasti prasmę, kuri suteikia šviesos bei stiprybės kiekvienam mūsų gyvenimo žingsniui.

Supratimo dovana moko kiekvienoje situacijoje įžvelgti Viešpaties buvimą ir aiškiai suvokti, ko jis iš mūsų prašo.

Patarimo dovana padeda mums priimti įvairius sprendimus, kad rinktumės tai, kas teisu Dievo akyse, o ne kas naudinga pasaulio akimis žiūrint, kad galėtume kilniaširdiškai atsidėti tarnystei kitų labui.

Drąsos dovana mus padaro ištikimus Viešpačiui įvairiomis gyvenimo akimirkomis ir įvairiais laikotarpiais, kad nesileistume sugundomi egoizmo ar savanaudiškų išskaičiavimų.

Žinojimo dovana yra ta, kuri kyla matuojant kiekvieną pažinimą galutinio slėpinio, apimančio visus dalykus, matu, peržengiant siaurą, paviršutinišką požiūrį; ši dovana leidžia mums atrasti tiesą, kad ne pažinimas apšviečia slėpinį, bet slėpinys apšviečia pažinimą.

Pamaldumo dovana uždega mumyse švelnią meilę Dievui, ją gavę karštai jį pamilstame ir trokštame kiekviename dalyke teikti jam garbę; dėl šios dovanos neieškosime tik Dievo paguodos, bet trokšime būti šalia jo tiek jo džiaugsme, tiek skausme dėl pasaulio nuodėmės.

Galiausiai Dievo baimės dovana yra nusiteikimas nuolatos gyventi Viešpaties akivaizdoje, rūpintis patikti veikiau jam, o ne žmonėms, nes tik taip galima atrasti pačią giliausią paguodą ir didžiausią laisvę. Ji mums leidžia suvokti ir nuodėmės baisumą, skiriantį mus nuo Dievo, kuris yra vienintelis visokio gėrio šaltinis. Gyvybinga visų Dvasios dovanų visuma tampa aiškiai regima šventųjų patirtyse, todėl yra nuostabu pažinti jų gyvenimus bei sekti jų pavyzdžiu. Kartais šventųjų istorija apie pašventinančią Dvasią kalba iškalbingiau nei daugybė svarstymų ir žodžių! 

Kodėl svarbu priimti Sutvirtinimo sakramentą?

Dėl aukščiau išdėstytų teiginių nesunku suprasti, kodėl taip svarbu priimti Sutvirtinimo sakramentą ir taip pabaigti įkrikščioninimo etapą, prasidėjusį Krikštu: mums visiems reikia būti sustiprintiems Dievo dovanos, kad taptume pajėgūs tikėti, viltis ir mylėti nepaisant savo silpnumo, kad išmoktume įkvėptai veikti drauge su visa Bažnyčia ir visiems liudyti Viešpaties grožį. Žinoma, eucharistinė duona – tai krikščioniškojo gyvenimo viršūnė ir versmė, maistas ir stiprybė, per kurį veikia Šventoji Dvasia. Tačiau vis dėlto mums reikia ir asmeninės Dvasios dovanos, kad Dvasia mums suteiktų šviesos iš aukštybių ir taip pažintume išganymo tiesą bei mus mylinčio Tėvo valią. Mes ne patys sutvirtiname savo tikėjimo įsipareigojimą, bet veikiau Dievas mus sutvirtina, apšviečia ir savo Dvasia padaro mus tvirtus bei ištvermingus. Kas galėtų teigti, kad nėra reikalingas šios stiprybės? Kas galėtų manyti, kad yra pajėgus iš tikrųjų mylėti tik savo žmogiškomis jėgomis? Žinoma, tas, kuris niekuomet nėra prisilietęs prie dvasinių dalykų patirties, gali manyti, kad ši „sutvirtinimo” dovana tėra iliuzija. Tačiau pakanka bent kiek pažinti gyvenimą, kad suvoktume, kaip mums reikia jėgos iš aukštybių, kad įveiktume savo egoizmą ir baimę mylėti. Savo „Išpažinimų” pradžioje apie tai kalba ir šv. Augustinas: „Sukūrei mūsų širdį sau, ir nerami bus mūsų širdis, kol neatras ramybės Tavyje”. Taigi nėra tas pats – priimti Sutvirtinimo sakramentą ar jo nepriimti. Dvasios dovana, jos „patvirtinimas”, „patepimas” yra esminiai net ir tada, kai rusena tarsi žarijos po pelenais ar virsta giliai žemėje paslėpta sėkla. Pats vienas niekas neišsigelbėsi Mums reikia Dievo, jo Šventosios Dvasios!

Net pati tikėjimo ir meilės bendruomenė – Bažnyčia, kurioje mums dovanojama Dvasia, negalėtų sužadinti mumyse dieviškojo gyvenimo, jei nebūtų nuolatos maitinama dieviškojo Guodėjo malonės. Todėl Sutvirtinimo sakramentas yra dovana visai bendruomenei, ne tik atskiram Sutvirtinimo sakramentą gaunančiam asmeniui. Dėl šios dovanos esame pašaukti naujai suvokti savo priklausomybę Bažnyčiai, joje glūdintį malonės lobį, savo atsakomybę dalyvauti bendruomenės gyvenime ir jos misijoje iš visos širdies, artimo labui skiriant Dievo kiekvienam iš mūsų suteiktas dovanas. 

Kada priimti Sutvirtinimo sakramentą?

Kiekvienas amžiaus tarpsnis yra vertingas Dievo akyse ir susitikimas su jo malone yra esminis kiekvienu gyvenimo laikotarpiu. Vis dėlto mes nuolat bręstame ir bręsdami įsisąmoniname savo galimybes bei ribotumus. Taigi akivaizdu, kad tas, kuris jau yra suvokęs savo poreikį mylėti ir sykiu kylantį vidinį pasipriešinimą meilei, ryžtingiau, su didesniu įkarščiu prašys Dvasios dovanos. Šioje šviesoje Vakarų Bažnyčios tradicija atkaklavo, kad būtina įsisąmoninti savo tikrovę Dievo akivaizdoje ir jo pagalbos poreikį, siekiant geriau pasirengti Sutvirtinimo sakramentui. Tačiau šiame kelyje reikia vengti bet kokio spaudimo ar perdėtų reikalavimų: niekada nevalia pamiršti, kad ne tiek pats asmuo sutvirtina savąjį Dievo pasirinkimą, kiek Dvasia sutvirtina tikėjimo keliu žengiantį asmenį. Žinoma, apsisprendimas prašyti Sutvirtinimo sakramento yra svarbus, bet jis neturi nustelbti Viešpaties veikimo pirmumo. Taigi pats tinkamiausias laikas priimti Sutvirtinimo sakramentą yra visiems bendro įkrikščioninimo etapu, priėmus Krikštą, Pirmąją komuniją ir atitinkamai katechetiškai pasirengus. Taip galime sustiprinti psichologinio ir dvasinio brendimo poreikį, kad visiškai pasivesdami Šventosios Dvasios pagalbai toliau augtume kaip asmenybės.

Taip pat tais atvejais, kai Sutvirtinimo sakramentas yra teikiamas suaugusiesiems, būtina pasiūlyti jiems dvasinį kelią, kuris, viena vertus, padeda įsisąmoninti jaučiamą dieviškosios pagalbos poreikį, kita vertus, įveda asmenį į Dvasios potyrius, išgyventus asmeniškai meldžiantis, dalyvaujant liturgijoje, Bažnyčios gyvenime ir atliekant konkrečius meilės darbus. 

Kas yra pagrindiniai Sutvirtinimo sakramento veikėjai?

Visų pirmiausia pagrindinis veikėjas yra pats sakramentą priimantis asmuo. Jo prašymas suteikti jam Sutvirtinimo sakramentą turi būti laisvas, apmąstytas, sąmoningas ir džiugus. Asmuo turi įsipareigoti rimtai ir atsakingai sakramentui pasiruošti. O visos krikščionių bendruomenės užduotis – padėti prašančiam minėto sakramento suvokti ir pajusti jo svarbą. Čia labai svarbus šeimos ir parapijos, taip pat – Sutvirtinimo motinos ir tėvo vaidmuo.

Šeimų yra prašoma jokiu būdu neprimesti savo atsakomybės kitiems, patiems įsitraukti į jaunuolio pasirengimą Sutvirtinimo sakramentui, dalyvauti sakramento teikimo apeigose, domėtis tolesniu savo atžalos dvasiniu keliu. Taigi visų pirmiausia reikia formuoti dėmesingą jaunuolio tėvų požiūrį, jų jautrumą.

Parapijos bendruomenių yra prašoma nuoširdžiai įsipareigoti lydėti kandidatus ir jau sutvirtintuosius dvasiniu keliu. Tai ypač  aktualu klebonui ir katechetams, su kuriais ganytojas dalijasi svarbia užduotimi įvesti jaunuolius į gyvenimą Dvasioje. Kas dėl Sutvirtinimo tėvo ir motinos, būtų idealu, jei jie būtų sutvirtinamojo krikštatėviai – taip išryškėtų glaudus Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentų ryšys tikėjimo brendimo kelionėje. Sutvirtinimo tėvo ir motinos užduotis – lydėti jaunuolį per gyvenimą, savo malda, patarimu bei liudijimu padėti jam puoselėti ištikimybę Dievui ir Bažnyčiai.

Todėl Sutvirtinimo tėvai neturėtų būti pasirenkami remiantis kokiais nors socialiniais išskaičiavimais ar tiesiog atsitiktinai. Ir patį jaunuolį reikia padrąsinti ieškoti tokio žmogaus, kuris būtų tinkamiausias prisiimti jo laukiančią atsakomybę, kad taip plėtotųsi nuoširdūs žmonių tarpusavio santykiai, grįsti tikėjimu ir meile.

Tarp Sutvirtinimo sakramento veikėjų yra ir sakramentą teikiantis dvasininkas – tas, kuris Dievo ir Bažnyčios vardu suteikia Šventąją Dvasią. Geriausia, kai Sutvirtinimo sakramentą teikia vyskupas, apaštalų įpėdinis, krikščionių bendruomenės vienybės ženklas ir įrankis. Taip išryškėja, kad šis sakramentas glaudžiai suvienija jį priimančiuosius su Bažnyčia, jos šaknimis, apaštališkąja misija. Tuo atveju, jei vyskupui nėra įmanoma atvykti, jis gali deleguoti kunigą, kuris – bendrystėje su vyskupu – taip pat gali suteikti Šventosios Dvasios dovanų.

Trumpai aptardami Sutvirtinimo sakramento veikėjus,  negalime praleisti to, kad pats svarbiausias veikėjas yra pats Viešpats! Tas vienintelis Šventosios Dvasios dvelksmas neša mus lyg burinį laivą per gyvenimo jūrą Dievo uosto link. Kaip pabrėžia apaštalas Paulius: „Juk Dievas mus ir jus sutvirtino ir patepė Kristui; jis pažymėjo mus savo antspaudu ir siuntė į mūsų širdis Dvasios laidą” (2 Kor 1,21-22).

Kaip švenčiamas Sutvirtinimo sakramentas?

Reikia išskirti tris etapus: pasirengimą, sakramento liturgiją ir naujo gyvenimo kelią, atsiveriantį priėmus sakramentą. Į pasiruošimą įeina individuali ir liturginė malda, nuosekli katechezė ir bent keletas artimo meilės bei tarnystės artimui patirčių. Katechezės tikslas – padėti asmeniui pažinti ir patirti Šventąją Dvasią, jos veikimą ir dovanas, kad jis su didesne atsakomybe galėtų liudyti krikščionių tikėjimą, o sykiu jaustų stipresnį priklausomybės Bažnyčiai jausmą. Romos Katalikų Bažnyčioje Sutvirtinimo sakramento šventimas paprastai vyksta vyskupo vadovaujamos Eucharistinės liturgijos metu: po homilijos kandidatai yra kviečiami atnaujinti Krikšto pažadus ir savo tikėjimą į Švenčiausiąją Trejybę. Vyskupas ar jo delegatas meldžia Dvasios dovanos, dėdamas rankas ant kandidatų pastarųjų priklausomybės Dievui ženklan, ir kviečia visus apeigų dalyvius per visą patepimo ceremoniją karštai melstis. Toji ceremonija nesudėtinga ir pakili: kandidatas, lydimas Sutvirtinimo tėvo ar motinos, atsistoja priešais vyskupą ar jo deleguotą kunigą; dvasininkas patepa kandidato kaktą šventintu aliejumi, vadinamu krizma, šventinamą per Didžiojo ketvirtadienio Krizmos Mišias, kuriose privalo dalyvauti visi vyskupijos kunigai ir diakonai. Šis aliejus simbolizuoja pačios Šventosios Dvasios patepimą. Atlikdamas patepimo aktą, vyskupas sako: „Šiuo ženklu priimk Šventosios Dvasios dovaną”. Jaunuolis atsako „amen”, taip išreikšdamas savo tikėjimą tuo, kad dėl šio gesto ir dėl šių žodžių Šventoji Dvasia įžengė į jo širdį ir išliejo joje Dievo meilę. Šiuo bendrystės ir misijos gestu, kuris yra priėmusiojo sakramentą naujos atsakomybės ženklas (nes nuo šiol jis yra siunčiamas liudyti Kristų Bažnyčioje ir visuomenėje vienybėje su ganytojais bei apaštalų tikėjimu), vyskupas jaunuoliui palinki ramybės.

Tiek Krikštas, tiek Sutvirtinimas, kuris atbaigia Krikšto malonę, yra teikiami tik vieną kartą. Sutvirtinimo sakramentas įspaudžia „dvasinį charakterį”, neišdildomą žymę, unikalaus ryšio su Kristumi ženklą, kurį Dvasios dovana palieka asmens širdyje, apgaubdama jį jėga iš aukštybių, kad jis liudytų Prisikėlusįjį. 

Kur mus veda Sutvirtinimo sakramentas?

Naujas gyvenimas, prasidedantis priėmus Sutvirtinimo sakramentą, – tai tolydžio augantis gyvenimas Dvasioje, pagal kiekvieno pašaukimą. Kiekvienam tenka atrasti Dievo į jo širdį įdėtas dovanas, išreikšti jas savo gyvenime, dalyti jas kitiems ir liudyti tą džiaugsmą, kuris kyla pažinus gautą dovaną ir ją išgyvenant bendrystėje su kitais, jiems tarnaujant. Čia kiekvienam atsiveria jo pašaukimo -savito ir nepakartojamo santykio su Dievu kelias. Taip per Sutvirtinimo sakramentą gautoji Dvasia įgyja to, kuris stengiasi ją priimti ir būti jai ištikimas, veidą.

Reikšmingos pagalbos šiame kelyje gali suteikti aktyvus dalyvavimas kokioje nors  eklezinėje grupėje ar draugijoje (tai gali būti bažnyčios choras, maldos grupė, ateitininkai, parapijos jaunųjų savanorių grupė).

Tačiau kad visa tai įvyktų ir Dievo grožis išryškėtų sutvirtintojo gyvenime, yra viena svarbi sąlyga – nuolankumas, t. y. klusnus ir greitas Šventosios Dvasios veikimo mumyse priėmimas. Viena liaudiška pasaka, beje, primenanti, šio straipsnio pradžioje pasakotą istoriją apie asilą, gali mums padėti tai geriau suprasti.

Juozapui ir Marijai vykstant į Betliejų, angelas sukvietė visos žemės gyvūnus, norėdamas išrinkti tuos, kurie būtų tinkami padėti Šventajai Šeimai. Pats pirmasis prisistatė liūtas: „Tik karalius yra vertas tarnauti pasaulio Karaliui, – suriaumojo jis. – Aš perkasiu gerklę visiems, kurie bandys prisiartinti prie Kūdikėlio!” „Tu pernelyg ūmus”, – nesutiko angelas. Netrukus atkurnėjo lapė ir bandė gudriai prisimeilinti: „Aš esu pati tinkamiausia. Kasdien atnešiu Juozapui ir Marijai gardžios vištienos!” „Tu negarbinga”, – atsakė jai angelas. Taip vienas po kito ėjo daugybė gyvūnų, kiekvienas girdamasis tuo, ką gali padaryti. Tuščiai. Angelui nepavyko rasti nė vieno, kuris tiktų. Galiausiai jis išvydo asilą ir jautį, kurie nulenkę galvas darbavosi šalimais. Angelas pašaukė juos: „O jūs? Kuo jūs galėtumėte pasitarnauti?” „Niekuo”, – numykė asilas ir liūdnai palingavo ilgomis ausimis: „Mes neišmokome nieko daugiau, kaip tik nuolankumo ir kantrybės!” O jautis dar droviai pridūrė: „Tačiau kartkartėmis galėtume savo uodegomis nuvaikyti muses”. Angelas nusišypsojo: „Jūs – patys tinkamiausi!”

Būti nuolankiems, klusniems, ištikimiems – tapti jaučiu ir asilėliu… Štai kokia yra sąlyga, kad Sutvirtinimo sakramentas būtų ne „asilo tiltas”, o nauja tikėjimo ir meilės istorijos pradžia, kuri žmonijos istorijoje perteiktų begalinį Dievo grožį: „Aš pasakysiu tau, o žmogau, kas yra gera ir ko Viešpats reikalauja iš tavęs, būtent: vykdyti teisybę, mėgti gailestingumą ir rūpestingai vaikščioti su savo Dievu” (Mch 6, 8). Melskime Viešpatį, kad jis mums padėtų jo akivaizdoje būti tokiems kaip… jautis ir asilėlis! 

Arkivysk. Bruno Forte – Chieti-Vasto arkivyskupas metropolitas
„Saleziečių žinios“ Nr. 2 (135), 2009 m.