Categories: Įvairūs

Velykinis klebono sveikinimas

Brangūs tikėjimo broliai ir seserys Kristuje,

Per Velykas girdime ir skaitome evangelijų pasakojimus apie Jėzaus prisikėlimą.
Ar šiandien, praėjus dviem tūkstantmečiams, dar įmanoma atgaivinti tuos gyvos vilties ir neapsakomo džiaugsmo jausmus, kuriuos patyrė Jėzaus mokiniai išgirdę žinią apie Mokytojo prisikėlimą?
Moterys, Velykų rytą skubėdamos prie kapo, rūpinosi: „Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?” (Mk 16, 3).
To paties galėtume klausti ir mes: kas mums nuritins per tuos šimtmečius dar pasunkėjusį ir padidėjusį akmenį?
Dvidešimt amžių nepraėjo be pėdsako. Viena vertus, per šiuos šimtmečius Bažnyčia geriau pažino Kristų. Kita vertus, šis laikas tarsi nutolino Jėzaus iš Nazareto paveikslą ir užtemdė laiko dulkėmis. Apie jį prirašyta ir prikalbėta įvairiausių dalykų. Kiekvienas tarsi tempia į savo pusę, ir girdime sakant: „Jėzus čia” ar „Jėzus ten”. Šiandien Kristų dengia įpročių ir abejingumo akmuo. Šis akmuo slegia ne tiek Kristų, kiek mus pačius ir mūsų širdis. Būtent jį turime nuritinti, kad galėtume atsiverti tai „gyvai vilčiai”, kuri, anot apaštalo Petro, yra nenusakomo džiaugsmo šaltinis. Šį akmenį nuritins mūsų tikėjimas, kurį puoselėja bendruomeniškumas, asmeninė malda, sakramentai.
Velykos ir viltis yra dvi viena kitą papildančios sąvokos. Ankstyvoji krikščionių katechezė ryšį tarp jų įžvelgė jau gamtoje. Velykos būna tuo metų laiku, kai gamta išsivaduoja iš žiemos gniaužtų ir atsiveria pavasario žiedais: tai grįžtančio gyvenimo pergalė, mirties dėsnio nuneigimas. 

Tad švęskime tikėjimu šią gyvenimo pergalę Prisikėlusiame Jėzuje Kristuje.

 

Gražių švenčių.
Aleliuja!

Jūsų klebonas Kęstutis Balčiūnas