21 gruodžio, 2013
Vaikštinėjant po nurimusią ir vakaru apgaubtą Palangą, pagrindine mūsų miesto gatve, viena šalia kitos besišnekučiuodamos, mane aplenkia dviratininkės. Nutolus jų balsams, pasigirsta paukščio „giesmė“. Kvepia rudeniu… Gamta gyvena kažkokiu kitokiu ritmu nei mūsų kuriamas pasaulis. Kažkokia nesuvokiama prieštara, tokia mums visiems neįprasta. Radijo bangomis transliuojamos dainos apie šaltą žiemą, apie kelionę namo, sniegu padengtais keliais. Televizijos žvaigždės užsklandose apsirengę šilčiausiais rūbais, tuo tarpu mūsų žieminiai apdarai dar kantriai laukia savo eilės. Lietpaltis ar lietaus nepermerkiama striukė nuo ankstyvo rudens tebetarnauja mums. Kita vertus, nepasiklystame ir nenutolstame vienas nuo kito, tarsi būtume rankomis tvirčiausiai susikabinę, įvairiausiose kalėdinėse mugėse ir šurmuliuojančiose gatvėse… Po dienos darbų, taip dažnai sužvarbę ir šlapiom kojom, skubame namo pas artimųjų, kur tikra ramybę padvelkia jų artumas ir šiltas puodelis arbatos. Atsiranda laiko pažvelgti i juos, jų akis, išgirsti ir papasakoti apie save, nes į lauką tikrai nesinori.
Dažnai tekdavo girdėti graudenant ar pačiam linkėti kitiems, neskubėti „peršokti“ per advento ramybę, susikaupimą, susimąstymą į neparuoštą šventimą, nes bus netikra, trumpa ir ilgai netvers. O šiemet pati gamta tarsi pristabdo mus visus, kad išlauktume, išsiilgtume ir kad visas šis džiaugsmas nesibaigtų šventiniu šurmuliu, o tik būtų pradžia kažko gražaus ir naujo. Todėl nepaisant gamtos išdaigų, šis adventas yra didžiulė malonė ir dovana mums visiems.
Adventas, palaimintas savo tikrumu – didžiausiais pranašais Izaijumi ir Jonu Krikštytoju. Pirmasis nesiliovė maldauti, kad prasivertų dangus ir žemėn nužengtų tikros šviesos, tikro džiaugsmo ir tikro gyvenimo šaltinis – Dievo Sūnus. Antrasis – išėjęs iš dykumos, bekompromisis tiesos liudytojas ir Jėzaus, kaip Dievo Sūnaus ir Mesijo, skelbėjas, atsidūręs kalėjime šaukiasi atsakymo: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti?“ ir negauna jokio, žmogiška prasme, paguodžiančio atsakymo, jokio jėgos, galybės ar keliančio baimę ženklo, o tik vienintelę nuorodą į naują ir naujos kokybės paženklintą žmogaus vidinį gyvenimą – nuliūdusiems ir prislėgtiesiems skelbiama Geroji Naujiena.
Panašūs ir mes savo tikrumu į advento pranašus. Nuoširdžiau, nei iki šiol, giedame tradicinę adventinę giesmę „Rasokit dangūs“ ir nors ne visi susimąstome, kad kartu su pranašu Izaijumi prašome prasivėrusį dangų atsiųsti Išganytoją, apie vieną kitą snaigę tikrai, kad pagalvojame… O ir mūsų pačių gyvenimuose susikurtos bėdos ir rūpesčiai (gal kartais ir ne be kitų pagalbos) ar nepaaiškinama kančia, abejonės, išmėginimai, kartu su taip įprastu sniegu nėra paskandinti netikroje paguodoje ir netikrame džiaugsme? Kaip ir Jonas Krikštytojas, šiame laikotarpyje, aiškiau nei bet kada užduodame svarbiausius savo gyvenimo klausimus: „kas toliau? kodėl aš? kodėl man? kas esu? kam esu? kokia viso to prasmė?“.
Neįmanoma patirti autentiško ir tikro Kalėdų švenčių džiaugsmo, nepajutus begalinio adventinio ilgesio, nepaskendus jame, nepažvelgus į save tiesos akimis, neuždavus visų tų „adventinių“ klausimų. Todėl ir palaimintas šis adventas savo tikrumu, nes Izaijo ilgesys virsta džiaugsmu, Jono Krikštytojo dykuma ir abejonė – viltimi, o Betliejaus skurdus gyvulių tvartas – meilės ir Dievo artumo sostu. Ir aš tikiu, kad iš šio neįprastai palaiminto advento, išeisime su tikru džiaugsmu, su tikra viltimi ir tikrai naujom širdim bei naujais gyvenimais.
Norėčiau, kad vos parašius šį laišką Jums, mūsų gatvės apsiklotų sniego patalu ir pakviptų šalčiu. Norėčiau, kad kitąmet šaltukas ir sniegas atkeliautų su žiemos pradžia. Ir tai nereiškia, kad pamąstymus „pritempiu“ prie situacijos ar aplinkybių… Ne, nes kvietimas advento tikrumui, atvirumui, tiesai ir ilgesiui yra ir buvo visada toks pat. Tik šiemet aiškiau, lengviau, gal net patogiau. Todėl labiau ir tikras mums visiems.
Jūsų kunigas Marius VENSKUS
(šis laiškas taip pat buvo publikuotas Vakarinėje Palangoje)
2013m.gruodžio 21d. – 2014m. sausio 6d. Nr.91 (2043)
30 lapkričio, 2013
Kristaus įsteigtoji Bažnyčia yra įpareigota skelbti Gerąją Naujieną visam pasauliui. Bažnyčia – tai ne tik popiežius, vyskupai ir kunigai, bet ir visi pakrikštytieji, gyvenantys tikėjimo ir meilės vienybėje su savo ganytojais. Pirmieji krikščionys gerai suprato savo pareigą liudyti Kristų ir stengėsi kuo galėdami padėti apaštalams vykdyti šią pasiuntinybę.
II Vatikano santarybos priimtame dekrete apie pasauliečių apaštalavimą yra toks nurodymas: „Vyskupai, klebonai ir visi kiti kunigai bei kunigai vienuoliai teturi prieš akis, kad teisė ir pareiga apaštalauti priklauso visiems tikintiesiems, tiek dvasininkams, tiek ir pasauliečiams ir kad Bažnyčios statyboje taip pat ir pasauliečiams priklauso sava dalis. Todėl tegul broliškai su pasauliečiais dirba Bažnyčioje ir vardan Bažnyčios“ (II Vatik. sus. nut. psl. 363,1968).
Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje įsigalėjusi ateistinė valdžia stengėsi supriešinti dvasininkiją su pasauliečiais tikinčiaisiais. Bendruomenių (parapijų) vadovais buvo norima padaryti parapijų komitetus, taip vadinamus „dvidešimtukus“. Kunigai buvo laikomi tik samdiniais-kulto tarnais, kurių veikla turėjo būti parapijos komiteto akylai stebima ir kontroliuojama. Kunigai negalėjo įeiti į parapijos komiteto sudėtį ir, tuo labiau, jam vadovauti. Tuo tarpu, pagal Bažnyčios mintį, kunigai paties dieviškojo Mokytojo Kristaus yra siunčiami, kad sutelktų Dievo tautą ir vadovautų jos kelyje į išganymą, aktyviai bendradarbiaujant tikintiesiems. Norime nuoširdžiai padėkoti parapijų komitetams, kurie tais sunkiais metais gerbė, gynė ir rėmė savo dvasios vadus, nepasidavė valdžios atstovų mėginimui įtraukti juos į Bažnyčios dvasiai priešingą veiklą.
Dabar, atkūrus Nepriklausomą Lietuvos valstybę, mūsų krašte Katalikų Bažnyčia gali savarankiškai tvarkyti savo viešus reikalus, vadovaudamasi tik bažnytine teise. Todėl Lietuvos Vyskupų Konferencija nutarė, pagal II Vatikano santarybos mintį, pertvarkyti parapijų komitetus, vietoj jų įsteigiant pastoracines tarybas. Tikimės, kad šios tarybos, sudarytos iš dvasininkų ir pasauliečių bei turinčios patariamąjį balsą, bus rimta parama parapijų klebonams sprendžiant svarbiausius pastoracinius uždavinius ir padedant šiuos sprendimus įgyvendinti.
Pagrindinis tikslas, kurio visa savo veikia siekia pastoracinės tarybos: padėti kunigams formuoti parapijos religinį gyvenimą, įtraukiant kuo daugiau tikinčiųjų į aktyvią veiklą, palaikyti parapijoje brolišką meilę ir sugyvenimą.
Siekdama savo veikla apimti visas gyvenimo sritis, pastoracinė taryba organizuoja darbą sekcijose.
Galimos tokios sekcijos:
- Liturgijos sekcija, kurios nariai rūpinasi pamaldų organizavimu, įvairių religinių švenčių programomis ir pan.;
- Šeimos sekcijos nariai organizuoja jaunimo rengimą šeimos gyvenimui, rūpinasi materialine ir dvasine parama jaunoms šeimoms;
- Katekizacijos sekcija organizuoja vaikų, jaunimo ir suaugusių katekizaciją, padeda jiems giliau susipažinti su tikėjimo pagrindais ir jais vadovautis kasdieniniame gyvenime;
- Jaunimo sekcija globoja katalikiškas jaunimo ir vaikų organizacijas, padeda spręsti kitus jaunimą liečiančius klausimus, kaip pvz.: kultūringo laisvalaikio praleidimo ir pan.;
- Karitatyvinė sekcija rūpinasi seneliais, ligoniais, alkoholikais ir kt. materialinės ar dvasinės pagalbos reikalingais žmonėmis;
- Spaudos sekcija rūpinasi katalikiškos spaudos platinimu, informacijos pateikimu katalikiškiems leidiniams, knygynėlių, bibliotekų steigimu ir kt.;
- Ekonominė sekcija rūpinasi parapijai priklausančių pastatų ir kt. objektų remontu, padeda klebonui tvarkyti parapijos ekonominius reikalus.
- Parapijose, kurių teritorijoje gyvena įvairių konfesijų žmonės, tikslinga įsteigti ekumeninę sekciją, kuri padėtų palaikyti gerus, broliškus tarpusavio santykius.
Pastoracinę tarybą sudaro 10-15 asmenų. Esant reikalui narių skaičius gali būti ir didesnis. Į tarybą įeina parapijoje dirbantys kunigai, diakonai ir gerą vardą turintys pasauliečiai katalikai, įvairių sričių specialistai, kurie galėtų sėkmingai darbuotis atitinkamose sekcijose. Reikėtų siekti, kad taryboje būtų atstovaujami visi parapijiečių sluoksniai: inteligentai, darbininkai, valstiečiai, jaunimas.
Pastoracinių tarybų narius – pasauliečius renka parapijiečiai. Dalį jų gali skirti ir klebonas. Klebonams patariama skirti į pastoracinę tarybą aktyviai veikiančius parapijos „Caritas“ skyriaus karitatyvinės jaunimo ir šeimos sekcijų narius.
Apie pastoracinės tarybos narių rinkimus klebonai iš anksto paskelbia iš sakyklos, nurodo reikiamą išrinkti narių skaičių ir paprašo siūlyti tinkamus kandidatus. Sudaroma rinkimų komisija, vadovaujama klebono, kuri registruoja pasiūlytus kandidatus, rūpinasi jų sąrašų ir biuletenių spausdinimu, po rinkimų skaičiuoja balsus ir tvarko kitus su rinkimais susijusius reikalus, kandidatų sąrašai skelbiami bažnyčios skelbimų lentoje ir, jei galima, vietinėje spaudoje. Paskirtą dieną visuotiniame parapijiečių susirinkime užpildomi ir surenkami biuleteniai. Balsavimo teisę turi parapijiečiai, ne jaunesni kaip 18 metų amžiaus. Išrinktais laikomi gavę daugiausia balsų. Rinkimų rezultatus tvirtina klebonas. Jis taip pat praneša parapijiečiams, ką numato pasirinkti į pastoracinę tarybą.
Parapijų pastoracinių tarybų sudėtį tvirtins dekanai trims metams. Terminui suėjus, gali būti tvirtinama vėl trims metams, ir t.t.
Parapijos pastoracinės tarybos pirmininkas yra klebonas. Slaptu balsavimu, balsų dauguma, tarybos nariai iš savo tarpo išsirenka vicepirmininką – pasaulietį. Kiti 2-3 nariai, gavę daugiausia balsų, įeina į valdybą, kuriai taip pat priklauso pirmininkas ir vicepirmininkas.
Pastoracinės tarybos nariui negalint eiti savo pareigų (sunki liga, išvyko iš parapijos, mirė ir pan.), jo vietoje klebonas, pasitaręs su pastoracine taryba, skiria naują narį ir praneša apie tai savo dekanui, kad jis šį sprendimą patvirtintų. Ta pačia tvarka skiriami nauji nariai vietoj pastoracinės tarybos narių, atleistų prieš terminą.
Pastoracinės tarybos narys gali būti atleistas iš tarybos prieš terminą tik dėl rimtų priežasčių. Tokios priežastys gali būti: gero vardo praradimas, piktnaudžiavimas naryste, nedalyvavimas parapijos veikloje. Atleisti galima tik apsvarsčius pastoracinės tarybos posėdyje, jei už atleidimą balsavo nemažiau kaip du trečdaliai posėdyje dalyvavusių tarybos narių.
Pastoracinė taryba atstovauja parapijiečių interesus, todėl kiekvienas parapijietis turi teisę kreiptis į jos narius savo asmeniniu ar visą parapiją liečiančiu klausimu, pateikti pastabų, pasiūlymų.
Skubius, neatidėliotinus klausimus sprendžia valdyba. Kitiems klausimams spręsti šaukiami pastoracinės tarybos posėdžiai ne rečiau kaip keturis kartus per metus. Neeiliniai posėdžiai gali būti sukviesti to pageidaujant klebonui ar bent trečdaliui tarybos narių. Apie posėdžių laiką ir vietą turi būti pranešama iš anksto. Posėdžio darbotvarkė sudaroma atsižvelgiant į tarybos narių ir kitų parapijiečių pasiūlymus. Pastoracinės tarybos posėdyje priimti nutarimai yra teisėti, jei dalyvavo bent du trečdaliai narių. Nutarimas laikomas priimtu, jei už jį balsavo daugiau kaip pusė posėdyje dalyvavusių narių. Jis įsigalioja patvirtinus klebonui. Jei nutarimų vykdymui reikalingos lėšos iš bažnytinės kasos, reikia gauti klebono sutikimą.
Pastoracinės tarybos posėdžiai protokoluojami, pažymint, ar klebonas patvirtino nutarimus. Protokolus pasirašo klebonas ir vicepirmininkas. Tai oficialūs dokumentai, kurie pateikiami parapiją vizituojančiam vyskupui.
Pastoracinė taryba palaiko glaudžius ryšius su parapijiečiais, praneša jiems apie vykdomus darbus, kartą metuose pateikia išsamią savo veiklos ataskaitą.
Nesutarimus tarp klebono ir kitų pastoracinės tarybos narių sprendžia dekanas arba vyskupas.
27 rugsėjo, 2013
2013-09-27
Šventajame Rašte kalbant apie žmogų ir jo gyvenimą randame palyginimą, kad žmogus gali būti kaip tvirtas, giliai šaknis įleidęs medis arba kaip siūbuojanti nendrė. Tvirtas Biblinis žmogus, kaip tas medis – jis turi aiškų tikslą ir nepajudinamas šaknis – Dieviškąjį ir nesikeičiantį autoritetą, kuris nulemia jo požiūrį į pasaulį, į žmones, į patį save. Tokio žmogaus vertybės ir elgsena įvairiausiose gyvenimo situacijose aiški ir pastovi, nulemta konkrečių moralinių normų ir principų. Žinoma, kad kaip ir visą kas aplinkui, tokį žmogų negailestingai drasko tiek gyvenimo audros, negandos ir abejonės. Gal apdrasko… gal sužeidžia… bet jis išlieka ramus ir orus. Net gyvenimo saulėlydžio akimirką, net atėjus laiko pilnatvei, jis supranta kad neišeina į niekur, į nebūtį, kad gyvenimas nebuvo veltui ir tuščias. Prie tokio žmogaus visad gera šalia. Audrų ir negandų akimirka jo ramybė ir tvirtumas priglaudžia, paguodžia ir apsaugo… Ir priešingai, ta Biblijoje pristatoma žmogus-siūbuojanti nendrė… Toks gyvenimas – tai gyvenimas „šiandiena“ blogąja, jei norit – nieko neduodančia tik apiplėšiančia, prasme. Tai gyvenimas kada užtenka paties savęs, kai visa gyvenimo prasmė ir siekiamybė tai kas šią akimirką madingą, kas matoma, ko norisi, ką daro visi kiti. Tas gyvenimas prasidedantis ir užsibaigiantis pačiu savimi, ir nuolatiniu, besiblaškančiu sekimu vis kitu autoritetu, vis kita nuomone, vis kita mada nuskurdina iki begalinio apatiškumo, tuštumo ir nevilties jausmo. Sunku jaustis saugiu prie tokio žmogaus. Netaps jis užuovėja nei sau nei kitam. Pasvirs ten kur patogiau, kurlink pučia vėjas, palikdamas save ir kitus, prie jo bandančius glaustis. Štai kodėl dažnai net menkiausia neganda ir gyvenimo išbandymas su šaknimis išrauna visą gyvenimo džiaugsmą, ramybę ir net prasmę.
Gyvenimo kelyje visiems mums tenka pabūti viskuo… būnam tvirti, būna kad ir pasiduodam. Svarbiausia, manau, nepasiduoti, nesusitaikyti, nenumalšinti to nenumalšinamo troškimo turėti aiškias gyvenimo vertybes, autoritetą, gyvenimo krypti, remtis į kažką kas nulemtų mano elgseną, kas padėtų rasti tikrąją kryptį apsisprendimo kryžkelėje. Kas taptų kelrode žvaigžde tamsiausioje dvasios naktyje. Šiandien dalinuosi šiomis mintimis, todėl kad mūsų parapijinėje ir miesto bendruomenėje vyko, vyksta ir vyks svarbūs įvykiai.
Birželio mėn. 15 ir 16 dienomis Palangos parapijos vaikai priėmė Pirmąją Šventąją Komuniją. Vaikai nuo rudens lankė parapijinę katechezę, dalyvaudavo sekmadienio Šv. Mišių aukoje. Prieš Pirmosios Komunijos šventę, vaikai pirmą kartą priėmė ir Atgailos Sakramentą, kurio metų buvo paliesti begalinio Dievo gailestingumo, atlaidumo ir meilės, apie kurią mokėsi ir stengėsi pažinti Ją visus metus. Vaikai buvo iškilmingai sutikti bažnyčios šventoriuje, o besiartinančius prie altoriaus, juos sveikino visi parapijiečiai ir svečiai dalyvaujantys Šv. Mišių aukoje. Po Šv. Mišių aukos vaikai padėkojo tėveliams, katechetams ir visiems parapijiečiams už gražų tikėjimo pavyzdį ir bendrą maldą per visus parapijinės katechezės metus. Šią ypatingai svarbią vaikams gyvenimo dieną, tėveliai savo vaikus palaimino melsdami ir prašydami kad Dievas laimintų ir globotų, o angelai sargai saugotų nuo visokio blogio. Dėkojame tėveliams ir visiems tikintiesiems už nuostabią bendra maldą ir tą nuoširdų bendradarbiavimą per visus metus ruošiant vaikus šiai svarbiai šventei.
Birželio mėnuo buvo „karštas“ ir įtemptas ir mūsų miesto abiturientams, kurie laikė brandos egzaminus. Ir nors sakoma, kad „egzaminas visada šventė“, tačiau žmogiška ir natūralu jog buvo jaudulio ir nemigos. Sunku būtų postringauti apie tai jog svarbiausias Jiems turėtų būti viso gyvenimo pažymys, jog čia laikina ir praeina. Sunko todėl, kad šiandien Jiems ir mums visiems tai svarbu. Abiturientams, nes tai dvylikos metų darbo ir žinių įvertinimas, o mums – nes jie būsimieji mūsų gydytojai, mokytojai, inžinieriai ir visi tie, kurie darys mūsų miestą ir šalį jaukesnę ir svetingesnę. Taigi, tikiuos, kad liepos 19 dieną visus juos galėsime sveikinti su puikiais rezultatais tiek egzaminų tiek stojamųjų.
Ir žinoma – poilsiautojai. Palanga jau tapo „Vasaros Sostine“ tikrąja to žodžio prasme. Kokia ji svetinga priklauso nuo mūsų visų, vietinių ir svečių. Paliekant nuošalį konkrečius dalykus, sunkumus ir nesusipratimus, norisi palinkėti tik vieno – kad kiekvienas rastų to ko ieško. Ir svarbiausia, kad po vienuolikos mėnesiu darbo galėtume pailsėti. Kad negrįžtume labiau išvargę, labiau nusiminę, ir labiau pasimetė. Įtariu koks varginantis dalykas, turi būti pastangos tuščiai praleistą laiką ir nieko nedavusias patirtis pristatyti ir papasakoti kaip kažką linksmo ir nuostabaus.
Todėl kad visa kas vyksta gyvenime, su mumis ir aplink mus, nėra likimas ar lemtis. Labai daug kas priklauso nuo mūsų, mūsų apsisprendimo, pasirinkimo ir pastangų. Kartais bandome su viskuo susitvarkyti patys, kartais, pavargę, viską, nesėkmes ir nusivylimus „nurašome likimui“, „taip turėjo būti“ ar net Dievo valiai.
Kasmet birželio mėn. Telšių Kunigų Seminarijos auklėtiniai skiriami pastoracinei praktikai į įvairias mūsų Vyskupijos parapijas. Šiais metais birželio mėn. pastoracinei praktikai, Telšių Kunigų Seminarijos vadovybė, į Palangos parapiją paskyrė I teologinio (baigusį III seminarijos kursą) klieriką Artūrą Goštautą. Praktikos metu klierikas ne tik patarnaudavo liturginiuose šventimuose, bet taip pat bendravo ir su parapijos organizacijomis bei maldos grupelėmis. Parapijiečiai liko sužavėti klieriko nuoširdumu, geranoriškumu ir tarnystės dvasios. Palangos parapijos tikintieji ir miesto svečiai turėjo galimybę patirti ir klieriko, Dievo duotą, giedojimo bei vargonavimo talentą. Pereito sekmadienio Šv. Mišių metu atsisveikinome su klieriku palydėdami jį padėkos ir maldos žodžiais, kad Viešpaties malonės stiprinamas ir toliau taip nuoširdžiai ruoštųsi kunigystės tarnystei.
Grįždamas prie mūsų parapijos ir bendruomenes įvykių – vaikų priėmusių I Komuniją; abiturientų; poilsiautojų ir mūsų visų noriu palinkėti vis ieškoti to nepajudinamo gyvenimo pamato, kad taptume tvirtais žmonėmis. Kad valingomis ir konkrečiomis savo pastangomis ir Dievo malonės bei apvaizdos remiami ugdytume save tvirtais gyvenimą mylinčiais žmonėmis.
Ta proga, noriu pasidalinti su Jumis visais apie žmogaus pastangų – valios ir Dievo pagalbos arba malonės sąveiką žmogaus gyvenime. Šį pamąstymą mums visiems parašė klierikas Artūras, kuris jau baigė savo pastoracinę praktiką mūsų parapijoje:
Malonės ir valios santykis krikščionio gyvenime
Imamės nagrinėti labai įdomią, bet tuo pat metu ir sudėtingą temą. Manau, kad šiandien ne ką mažiau yra būtina suvokti tą santykį tarp valios ir malonės krikščionio ir apskritai žmogaus gyvenime. Šiuolaikinis mąstymas labai veikia kiekvieną, o ypač jauną žmogų, kuris dar nėra suformavęs savo nuomonės vienokais ar kitokiais klausimais. Postmodernizmas veikia ne tik tokio žmogaus mąstymą, bet ir visą jo gyvenimo būdą, todėl dažnai yra neišvengiama klaidų, nusivylimų, dvasinio ir moralinio skausmo.
Šiandien yra sakoma, kad žmogus yra laisvas rinktis, laisvas gyventi taip kaip jis nori, negalima varžyti tos laisvės, nes kitaip bus pažeista natūrali žmogaus prigimtis, bet nepastebima, kokia nepataisoma žala padaroma šitaip neatsakingai interpretuojant laisvę. Ši neribota laisvė pati sau pasispendė spąstus: per pastaruosius dešimtmečius sugriautos vertybės sukūrė visuomenę, visiškai nepaisančią moralinės atsakomybės, žmoniškosios valios ir proto, viskas tapo nukreipta į juslinį pasitenkinimą, malonumą, absoliutų vartotojiškumą, siekiantį naudos tik sau. Šiandieninis „Ego“ visiškai pamiršo praeities „communio“: pamiršo džiaugsmą būti kartu su kitais ir puoselėti šį buvimą. Šiandieninis „Ego“ pamiršo praeities „ego“, kuris reiškia buvimą pačiam su savimi gerąja prasme: pamiršo tokį svarbų dalyką, kaip vidinis gyvenimas, pagrįstas dvasios įkvėpimais ir bendravimu su Dievu. Pripažinkim, kad šiandieninis pasaulis yra nuodėmės pasaulis, bet ir mes patys esam šio pasaulio dalis. Mes esame ta dalis, kuri dar priešinasi blogiui, ar bent jau turėtų jam priešintis. Visgi ir tam reikia dvasinės paskatos. Ši paskata kyla iš Šventojo Rašto ir mūsų Tradicijos, iš praeities, kurios problemas sprendė garsiausi Bažnyčios mąstytojai ir šventieji, turintys ką pasakyti ir šiandien, o ypač didysis „Malonės daktaras“ šv. Augustinas.
Nuodėmė
Tai ką mes vadiname nuodėme, šiuolaikinis mąstymas vadina „suvaržymo ideologija“. Aišku yra suprantama ir pripažįstama, kad pavyzdžiui žmogžudystė ir vogimas yra nusikaltimai. Tačiau nuodėmės esmė pasikeitė. Viskas pasikeitė todėl, kad buvo panaikintas moralinis autoritetas, taip sakant: „niekas neturi teisės man aiškinti, kaip aš turiu elgtis, nes aš esu laisvas rinktis“. Tačiau mes turime paklausti, ką mes galime rinktis? Ką rinktis žmogus turi laisvę? Žmogus turi teisę į tai, kad visuomet būtų saugojami ir puoselėjami jo natūralūs gėriai. Tie gėriai yra įvairūs: nuosavybė, sveikata, šeima, jam sakoma tiesa. Jeigu tai yra pažeidžiama, tuomet žmogaus gėriai tikrai nėra saugojami ir puoselėjami. Visi šie gėriai, galėtume sakyti, yra įrašyti mūsų prigimtyje, bet pasižiūrėkime atidžiau. Argi šių gėrių pažeidimas nėra susijęs su mums taip gerai žinomais 10 Dievo Įsakymų: nežudyk, nepaleistuvauk, nevok, nekalbėk netiesos ir t.t. Taigi štai ir priėjome prie nuodėmės, nusidedame tada, kai pažeidžiame visus šiuos ir iš jų išplaukiančius Įsakymus. O kaip dėl pirmųjų dviejų Įsakymų? Ką reiškia „neturėk kitų Dievų, tik mane vieną“, „netark Dievo vardo be reikalo“? Šv. Augustinas yra pasakęs: „mylėk Dievą ir daryk ką nori“. Jei Dievas yra aukščiausias mūsų autoritetas, mūsų gyvenimo švyturys, jei vykdysime Jo valią, tuomet neįsivaizduojama, kad darytume ką nors bloga.
Ar įmanoma gyventi nenusidedant?
Visgi, kaip vėl gi sako šv. Augustinas: „mes turime sužeistą prigimtį ir esame traukiami nusidėti, ir tik Dievo malonė gali mus išgydyti“. Šv. Apaštalas Paulius laiške Romiečiams labai aiškiai kalba apie nuodėmę, kad kiekvienas žmogus yra jos pažeistas. Adomo nuodėmė iš tiesų nėra vien tik jo, ji sužeidė ir kiekvieną iš mūsų (Rom 5, 12-14). Bet Dievas parodė mums savo malonę ir atsiuntė savo Sūnų, kad kiekvienas būtų išgelbėtas. Tai yra visų mūsų nuodėmių atpirkimas, ir ne už mūsų kažkokius nuopelnus, bet dovanai (Rom 5, 15).
Bet kodėl tada žmogus ir toliau nusideda? Kaip sako popiežius Benediktas XVI: „žmogui reikalingas nuolatinis atsivertimas“. Tai reiškia, kad Jėzaus auka mums suteikė galimybę išsivaduoti iš nuodėmės vergijos, bet mūsų sužeista prigimtis ir toliau, mus veda į nuodėmę. Taigi žmogus vėl ir vėl turi atsigręžti į Dievą, kad Jo malonės dėka toliau kovotų ir eitų į visišką išsivadavimą. Kristus yra tas, kuris neleis šėtonui prisiartinti prie mūsų sužeistos prigimties, per kurią jis mus nuodija, jei tik eisime su Dievu ir visiškai atsiduosime Jam.
Paulius tai patvirtina sakydamas, kad kiekvienas žmogus yra nusidėjęs ir kiekvienas turi pasirodyti kaltas prieš Dievą (Rom 3, 19). Tik kai su nuolankumu prisipažįstame, jog esame sužeisti, Dievo malonė gali pradėti mumyse veikti. Juk nejaugi Kristus nėra tas „kuris negalėtų mūsų atjausti mūsų silpnybių“ (Hbr 4,15). Taigi visas žmogaus gyvenimas yra nuolatinė kelionė į šventumą ir nuolatinė kova su savo ir viso pasaulio nuodėmėmis. Nuolat klupdamas ir su Dievo pagalba vėl stodamasis, jis eina į pilnutinį išsitaisymą, kurį pasieks tik Dangaus karalystėje prie Viešpaties Sosto.
Kaip akcentuoti žmogaus atsakomybę ir Dievo malonę?
Pavojus yra tikrai realus. Žmogus labai dažnai yra linkęs nusikratyti atsakomybės dėl savo veiksmų, viską suversdamas kitiems. Dvasiniuose dalykuose tai taipogi neretai gali pasitaikyti. Būtina suprasti, kad žmogaus atsakomybė dėl savo išganymo ir Dievo malonė nuolat sąveikauja. Pavyzdžiui, šv. Augustinas labai konkrečiai atkerta į savo priešininko ir eretiko Pelagijaus argumentus: žmogaus valia yra laisva apsispręsti dėl vieno ar kito žingsnio, bet ji neturi išganymo laisvės. Viskas priklauso nuo Dievo malonės, kuri gali nukreipti valią nuo savęs į norą siekti gėrio ir išganymo. Taigi žmogus privalo apsispręsti už Dievą, kad Jis galėtų, taip sakant, laisvai disponuoti mūsų norais ir kreipti juos į gėrį. Atsisakymas vergauti savo norams ir yra tikroji laisvė.
Kodėl negalima akcentuoti vien tik žmogaus atsakomybė? Jėzus Evangelijoje pagal Joną labai aiškiai pasako, kad žmogus nedėdamas vilčių į Dievą, yra bejėgis. Jei žmogus pasikliaus vien savo jėgomis, jis nieko nepasieks. Dievas rūpinasi savo vaikais, jeigu jie atsiduoda Jo rūpesčiui (Jn 15, 4). Kaip ir pats Augustinas sako: jei Dievas duoda malonę, tai gali pasipriešinti nuodėmei. Tai ir buvo pagrindinė Pelagijaus klaida: jis viską sudėjo į žmogaus rankas, visiškai nekreipdamas dėmesio į sužeistą žmogaus prigimtį, kuri be Dievo malonės linksta prie blogio. Tik pasivedę Dievui galime įgauti tinkamų ginklų kovai (Rom 6, 13). Tačiau tas mūsų pasivedimas neturi būti vien dėl naudos sau, nes būtent naudos sau ieškojimas yra pagrindinis sužeistos prigimties pasireiškimas. Pasivedimas yra susivienijimas su Dievu Jėzuje Kristuje. Tik tuomet, kai galime kaip apaštalas Paulius sakyti, jog „jau nebe aš gyvenu, bet gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20), esame „sufokusavę“ savo dvasios žiūroną, nukreiptą išganymo link.
Kas vyksta kai viską sukoncentruojame tik į Dievo malonę? Tai jau kitas kraštutinumas. Čia mes atmetame žmogaus atsakomybę. Bet, kaip jau minėjome, šie abudu poliai turi išlaikyti atitinkamą pusiausvyrą, nes jie abu yra vienodai svarbūs. Aišku, visai neblogai būtų, jei galėtume sau nieko neveikti, o vis vien pasiekti išganymą, net ir neįdėdami jokių pastangų. Bet žmogus nėra koks žemės šliužas, jis turi jam Dievo suteiktas dovanas, kurios taip pat yra jo įrankis siekiant dieviškojo tikslo. Bet ir tai nėra vien tik jam. Apaštalas Paulius prabyla apie žmogui skirtas dovanas, kaip išganymo įrankius visai žmonijai, taigi žmogus ne tik pats siekia šio tikslo, bet ir yra pakviestas padėti jo siekti taip pat ir kitiems per Dievo jam suteiktas malones (Rom 12, 5-8). Ir visa tai galiausiai tampa tam tikra simbioze: mes padedame kitiems, kad kiti galėtų eiti link išganymo, bet ir pati mūsų pagalba tampa išganymo keliu mums, taigi mes gauname iš to ir naudos pačia tyriausia prasme. Tai yra pats tobuliausias socialumo pasireiškimas, kuomet išganymo darbe veikia Dievas, aš ir mano artimas.
Kaip įgauti tikrumo, kad einame teisingu keliu?
Manau, kad tai vienas iš svarbiausių klausimų, kuris dažnai iškyla ir man pačiam. Kaip būti tikram, kad pasirinktas Dievo sekimo kelias yra teisingas? Kaip sužinoti, ar teisingai viską suprantu? Kaip nepasiduoti abejonėms? Čia man visuomet prieš akis iškyla vieno garsiausių devyniolikto amžiaus filosofų egzistencialistų Soreno Kierkegaardo, kuris turėjo didžiulės įtakos mano mąstymui, pasakyta frazė, kad tikras krikščionis nemindžikuoja prie nežinomybės bedugnės, jis tiesiog į ją šoką, bet ne tam, kad galiausiai užsimuštų, o kad Dievas jį pagautų, taigi krikščionis, kaip vaikas, puola į Tėvo glėbį, nes žino, kad bus pagautas. Tik šitaip yra įgaunamas tikrumas ir būtent apie tai mes ir kalbėjome šitame darbe: svarbiausia yra visiškas atsidavimas Dievo valiai. Aišku, gali atrodyti naivu ir kvaila, bet argi visi šventieji nebuvo šiek tiek bepročiai. Argi jie nespinduliavo ta beprotiška meile Dievui, kuri juos vertė griauti susikurtus stereotipus, savo medžiaginę gerovę, parodydami visam pasauliui kad ne tai yra svarbiausia? Jeigu būti krikščionimi reiškia būti bepročiu, tai tuomet ir aš noriu būti bepročiu. Geriau būti bepročiu dėl Dievo, nei dėl šio pasaulio tuštybės ir beprasmybės. Apaštalai buvo bepročiai, nes pasipriešino laiko dvasiai, jie buvo bepročiai, nes vėliau ėjo savo noru į mirtį. Čia man rodos ir galėtume atsakyti ir į paskutinį mums užduotą klausimą, „ką reiškia būti autentišku krikščionimi?“. Būti autentišku krikščionimi reiškia būti Dievo vaiku visa esybe, o savo autentiškumą gali patikrinti kiekvienas pats sau. Mylintiems Dievą viskas išeina į gera.
Klier. Artūras Goštautas
[print_link]
