Velykinis klebono sveikinimas

Velykinis klebono sveikinimas

Brangūs tikėjimo broliai ir seserys Kristuje,

Per Velykas girdime ir skaitome evangelijų pasakojimus apie Jėzaus prisikėlimą.
Ar šiandien, praėjus dviem tūkstantmečiams, dar įmanoma atgaivinti tuos gyvos vilties ir neapsakomo džiaugsmo jausmus, kuriuos patyrė Jėzaus mokiniai išgirdę žinią apie Mokytojo prisikėlimą?
Moterys, Velykų rytą skubėdamos prie kapo, rūpinosi: „Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?” (Mk 16, 3).
To paties galėtume klausti ir mes: kas mums nuritins per tuos šimtmečius dar pasunkėjusį ir padidėjusį akmenį?
Dvidešimt amžių nepraėjo be pėdsako. Viena vertus, per šiuos šimtmečius Bažnyčia geriau pažino Kristų. Kita vertus, šis laikas tarsi nutolino Jėzaus iš Nazareto paveikslą ir užtemdė laiko dulkėmis. Apie jį prirašyta ir prikalbėta įvairiausių dalykų. Kiekvienas tarsi tempia į savo pusę, ir girdime sakant: „Jėzus čia” ar „Jėzus ten”. Šiandien Kristų dengia įpročių ir abejingumo akmuo. Šis akmuo slegia ne tiek Kristų, kiek mus pačius ir mūsų širdis. Būtent jį turime nuritinti, kad galėtume atsiverti tai „gyvai vilčiai”, kuri, anot apaštalo Petro, yra nenusakomo džiaugsmo šaltinis. Šį akmenį nuritins mūsų tikėjimas, kurį puoselėja bendruomeniškumas, asmeninė malda, sakramentai.
Velykos ir viltis yra dvi viena kitą papildančios sąvokos. Ankstyvoji krikščionių katechezė ryšį tarp jų įžvelgė jau gamtoje. Velykos būna tuo metų laiku, kai gamta išsivaduoja iš žiemos gniaužtų ir atsiveria pavasario žiedais: tai grįžtančio gyvenimo pergalė, mirties dėsnio nuneigimas. 

Tad švęskime tikėjimu šią gyvenimo pergalę Prisikėlusiame Jėzuje Kristuje.

 

Gražių švenčių.
Aleliuja!

Jūsų klebonas Kęstutis Balčiūnas

 

Klebono Kalėdinis laiškas 2016

Klebono Kalėdinis laiškas 2016

Prasivėręs dangus

Mūsų miesto Kalėdinės Eglutės įžiebimo vakarui orų pranešėjai žadėjo jei ne lietų, tai tikrai visiškai nešventinį, niūrų ir darganotą orą. Nepaisydamas visko, Kalėdų Senelis, pažadėjo būti šventėje net jei reiktų atvykti dviračiu. Toks jau šiandieninis gyvenimas, sunkiai patikime stebuklais, dar sunkiau ryžtamės kažką keisti. Vengdami bet kokio galimo sunkumo prisitaikome ir randame pasiteisinimų arba stengiamės įprasminti tai kas atrodo neišvengiama. Ne kartą ir ne du esame pasakę sau ir savo gyvenimui: „nieko jau čia nepakeisi. Taip buvo, taip yra ir taip bus“. Pagunda nebesitikėti, nebelaukti ir nebetrokšti yra didžiulė ir lydi nuolat. Ne tik Eglės įžiebimo vakarą. 

Tačiau kaip prieštara liūdnom orų prognozėm centrinė miesto aikštė buvo sausakimša žmonių – vietinių ir miesto svečių. Kalėdų seneliui neteko minti nei savo nei skolinto dviračio. Ir vienintelis baltas dalykas nebuvo jo barzda ar Palangos Kamerinio Choro nykštukų kepurytės. Žmonių troškimas būti drauge, laukti drauge, švęsti drauge, buvo palaimintas sniegu paties dangaus. Taip ir vyksta didysis Kalėdų stebuklas – kai nepaisant skaudžios praeities patirties turi viltį ateitimi, kai ne kartą suklupęs tiki savimi, kai ne kartą įskaudintas lieki atviras kitam žmogui, kai žvelgdamas į gąsdinantį pasaulį ir jo įvykius, savo gyvenimą matai kaip didžiulę dovaną ir gėrį.

Gyvenimo lenktynės

Dirvonuojantis laukas ir žemė per kelias dienas tampa gyvenviete. Per kelias valandas gali pasiekti kitą pasaulio kraštą. Tau siūlo „turėti“ neturint. Informacijos srautas toks, kad sunku atsirinkti kas tikrą, o kas ne. Naujienos apie žmogų ir pasaulį tik tokios, kad rodos darome viską, kad save ir kitą sunaikintume. Pasaulis nuolat kalba apie tavo vertę ir svarbą, tačiau čia pat pristato grožio ir sėkmės standartus, kurių neatitikdamas pradedi jaustis nevykėliu. Esame tarytum nuolat įtraukiami į kažkokias turėk, įrodyk, įsigyk, keisk, parduok lenktynes. Fantastiškai gražiai besikeisdamas ir verždamasis į priekį pasaulis vis deklaruoja tavo garbingumą, tačiau lieka gilus vidinis įsitikinimas, kad viena klaida, vienas suklupimas, viena sustojimo akimirka ir tu – iškrenti iš šio bėgimo ir lenktynių. Mes kiekvienas turime savo gyvenimo maratoną ir bėgimą į kurį esame įtraukti ar įsitraukėme patys. Liūdniausia ne tai, kad mes prisitaikome prie taisyklių, išmokstame suvaldyti pasaulį ir procesus jame. Liūdniausia, kad net esant „ant sėkmės“ bangos širdyje vis lieka įtarimas, kad per tą skubėjimą labai dažnai pamirštame ne tik kitą, draugystę ar žmogų, bet taip dažnai pamirštame ir save patį bei gyvenimą. Dažnai susiduriame su tiesa, jog kasdieniame gyvenime ne taip jau paprasta išlaikyti tikėjimą, viltį ir meilę vien savo jėgomis.  

Biblinė žmogaus istorija

Kad šventės nesibaigtų su šventėmis, Biblinė išganymo istorija atveria naują perspektyvą – visus gyvenimo įvykius nušviečia kita šviesa ir prasme. Šv. Raštas nėra gražių pamokymų ir patarimų rinkinys. Ypatingai skaitant Senąjį Testamentą to grožio ir švelnių pamokymų ne tiek jau daug. Bendraujant su žmonėmis dažnai tenka girdėti nusiminimo, kad Senajame Testamente nemažai skausmo, nusivylimo ir liūdesio. Taip yra todėl, kad Šv. Raštas yra gyvenimo knyga – visų mūsų gyvenimo knyga. Prasidėjusi žodžiais „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pr. 1,1), Biblija nededa taško ir gyvenimo knygoje nėra pabaigos. Paskutinė Biblijos eilutė išreiškia ilgesį: „Ateik, Viešpatie Jėzau!“ ir padrąsinimą: „Viešpaties Jėzaus malonė su jumis visais!“ (Apr. 22, 20-21). Tai reiškia, kad Dievo planas pasauliui ir žmogui, kad Jo Žodis ir Geroji Naujiena, nesibaigia su paskutiniu Biblijos puslapiu. Žmogaus, ne abstraktaus, o kiekvieno žmogaus gyvenimas yra pakvietimas ir aktyvus dalyvavimas to, mus supančio, pasaulio kūrime. Dievas ir toliau asmenine meile myli ir rūpinasi žmogumi, tik jam suteikia dovanas ir tik jį pašaukią Didžiajam gyvenimo tikslui, kuris, nors ir skirtingas ir gal ne visada visų matomas, yra labai svarbus ir garbingas. Kiekvieno mūsų gyvenimas. Žmogaus biblinė atmintis leidžia mums matyti ne tik kaip Dievas įžengdavo į pasaulio istoriją ir trokšdavo prakalbinti žmogų, įvairiausiomis aplinkybėmis ir būdais, bet ir dabar tiesiogiai ar per kitus žmones Jis kalbina ir kviečia. Tas „kažko“ ilgesys ir mūsų širdies nepaliaujamas nerimas. Tai ženklas, kad turi jautrią ir vis dar savimi, kitu ir pačiu gyvenimu nenusivylusią širdį. Ankščiau ar vėliau, po ilgų klajonių ir bėgimo metų, Dievas galiausia prakalbins savo tiesa kiekvieną iš mūsų. Biblinio Dievo kvietimas visiškai nesiderina su kartais mūsų įsivaizduojamu pykčiu, ultimatumu ar bauginimu. Sukūręs žmogų su visiška laisve ir gebėjimu apsispręsti už gerą ar blogą, už ramybę ar skausmą, Jis trokšta laisvo apsisprendimo už gyvenimą su Juo.

Nekliudys Jis net jei apsispręsi vienas ir vien savo jėgomis kurti savo gyvenimą ir ateitį. Džiaugsis tavo pasiekimais ir liūdės dėl skausmo, kurį patiri ar sukuri kitiems. Jis mokės laukti kol pasisotinsi „tariamu gyvenimu“ ir ištarsi tuos paskutinius Biblijos žodžius: „Ateik Viešpatie“ šitaip leisdamas ir pradėdamas dalyvauti toje išganymo nuostabioje Dievo ir žmogaus keliavimo kartu kelionėje, kuri vadinasi gyvenimas. Tai nėra nauja ir svetima pasaulio patirtyje. Advento laukimo Pranašas Izaijas viso pasaulio vargus ir skausmą, žmogaus neviltį ir gyvenimo kančią, jautė kaip didžiulį virš galvos susikaupusį sunkumų debesį, kolei kartą pratrūko visos žmonijos ilgesio malda: „Rasokite debesys, išlykite žemei Teisųjį“. Kaip tai dažnai panašu į mūsų gyvenimo patirtį, kai rūpesčių, darbų, minčių ir planų našta užgula taip, tarytum visas dangus slėgtų gyvenimo pečius. Dar sunkesnis yra „nuasmenintas“ gyvenimas. Tai kas atrodo turėtų suartinti žmones iš tiesų labai dažnai mus atitolina ir padaro svetimais. Kaip bebūtų paradoksalu šiandieniniame pasaulyje žmogus labai dažnai jaučiasi iš tiesų vienišas. Dalykai, kurie palengvina mūsų bendravimą, labai dažnai atima ir taip reikalingas pastangas – eiti link kito, ištarti žodį, pažvelgti į akis ir pajusti kito rankos šilumą. „Like‘u“ „tag‘inimų“ ir „patiktukų“ pasaulyje labai dažnai pasijaučiam vieniši ir iš tikro nesuprasti. Koks didžiulis žmogaus troškimas – kad pažintų tikrąjį jį, kad pamatytų ašarą, kuri niekada skruostu nerieda, kad pajustų liūdesį, kuris paslėptas po kasdiene šypsena, kad prisimintų ir matytų žmogų ne tik klydusį ar klystantį, bet tą, kurio širdis kupina vilčių ir troškimų. Kaip kruopščiai dovanų pageidavimų sąraše paslepiame to ko labiausiai norime – jaukaus vakaro su artimaisiais, kai tyloje gali žvelgti į kito akis, išvynioti pačią nuostabiausią Kalėdinę dovaną – galbūt ne eiliuotai, bet iš širdies pasakytus keletą, bet labai svarbių žodžių.

Atiduotas į žmonių rankas.

Kalėdų naktis yra asmeninė Dievo ir žmogaus bendravimo istorija. Biblijos Dievas visada trokšta asmeninio santykio su žmogumi. Mes skaitome Šv. Rašte kaip jis nuolat kreipiasi konkrečiu vardu į žmogų. Dievo tariamame žmogaus varde nėra vien regimoji prasmė. Dievo ištartas mūsų vardas apima visą mūsų gyvenimo ir patirties istoriją. Šiai istorijai Jis suteikia naują prasmę ir žmogiškąjį orumą. Tik atsiliepdamas į Dievo kvietimą žmogus savyje ir aplink save kuria tą pasaulį kurio mes visada troškome. Kiekvieno iš mūsų didžiausias troškimas būti pakviestais tikruoju mūsų vardu. Lygiai taip pat vien galėjimas į kitą kreiptis tariant jo vardą jau daro mus labai artimais. Todėl jau Biblijos pradžioje Dievui, kuris visa sukūrė ir teikia gyvybės Dvasią, žmogus užduoda klausimą: „Kuo esi vardu? Kaip į Tave kreiptis?“. Aš Esu kurs Esu – esu Esantysis, pasaulyje ir tavo gyvenime – atsakė Dievas.

Dievas, kurio ieškome ir kliaujamės, kurio buvimą jaučiame, turi savo vardą ir savo veidą. Tai Jėzaus Kristaus vardas ir veidas. Jėgos ir galios pasaulyje Dievas rizikuoja gimdamas mažu vaikeliu Betliejaus tvartelyje. Ateidamas į žmonių planetą ir tapdamas panašus į žmogų, Dievas rizikuoja būti nesuprastas ir būti nepriimtas. Meilė visada susitapatina su mylimuoju. Todėl kitoks Dievas būtų svetimas žmogui, kitoks Dievas negalėtų suprasti žmogaus, kaip tik tapdamas panašus į mus.

Kalėdų naktį neatsiradus Dievui vietos žmonių užeigoje, Jis neatsisakė savo troškimo ateiti pas mus. Jis gimė Betliejaus tvarte, kad išdrįstume pasiūlyti Jam daug daugiau nei namų sienas – pasiūlyti apsigyventi ir nušviesti mūsų širdis. Leistis kartu su mumis į gyvenimo kelionę drąsiai pasitinkant visą tai kas belauktų ateityje. Keistas šis pasaulio ir mūsų svečias. Nepretenduoja į mūsų džiaugsmą, bendravimus, gyvenimus, tikslus ir siekius. Tyliai keliaudamas kartu su mumis mūsų gyvenimo kasdienybėje, savo artumu jis kitaip įprasmina ir nušviečia viską. Dievas tampa žmogumi, kad naujai pažvelgtum į savo žmogišką orumą ir svarbą šiame pasaulyje vien dėl fakto kad tu esi. Ateidamas kaip silpnas kūdikis į šį pasaulį, Jėzus yra atiduodamas į mūsų visų rankas. Būti atiduotam į kito rankas. Pasikliauti kitu ir priimti Jį. Nuostabiausias dalykas koks gali įvykti. Ir nuo Kalėdų nakties įvykio, Dievas tampa atpažįstamas žvelgiant į save ir kitą žmogų.

Šis laiškas nėra palinkėjimas ir pamokymas. Kaip kiekvienas laiškas, taip ir šis, turi troškimą truputį dovanoti savęs ir savo minčių. Todėl ir be pabaigos. Nes gerumo, meilės ir išganymo istorija dar nesibaigė. Ta Kalėdų istorija tebesitęsia su mumis, per mus ir dėl mūsų.

Ir visgi gali būti, kad Kalėdų Seneliui prireiks dviračio, kad pas mus atkeliautų, tačiau neapleidžia nuojauta, kad tą naktį labiau nei iškritęs sniegas įvyks didesnis stebuklas:

O tvarte jų laukė tas, kuris nesigėdija juos broliais vadinti. Jam taip pat reikalinga šiluma ir bičiulystė. Mažas, silpnas vaikutis, kuris tuoj pravirks išsigandęs aplinkui tvyrančios tamsos. Tai buvo Dievas. Atiduotas į žmonių rankas. Kitoniško Dievo būtų nesupratęs ir nepriėmęs žmogus.

Kalėdų naktį neprasivers dangaus skliautas ir Viešpats nepasirodys visa savo didybe, kad mes pultume prieš jį ant kelių ir neliktų nė vieno netikinčio, nė vieno abejojančio. Ieškodamas Dievo pėdsakų, jo švento veido, žmogus turės žiūrėti į kitą žmogų. Į jo rankas ar akis, nesvarbu. Dievas sutinkamas ir atpažįstamas žemėje. Keistoje, prieštaringoje žmonių planetoje. Tvarte, kur tamsu ir purvina, kur tik gyvulių pūtavimas sušildo orą. Čia jis tapo mūsų broliu ir niekuomet nuo mūsų nepasitraukia.

Ne visi mes prie Kūčių stalo linksniuosime Jėzaus vardą, ne visi kalbėsime apie dvasingumą. Tačiau Dievas susiranda sau vietą ir prie užtrenktų užeigos durų. Jis moka prisistatyti žmogui įvairiausiais vardais ir slapyvardžiais. Kaip duonos gabaliukas ant pavargusių delnų (J. S.).    

Palaimingų švenčių visiems

 

Klebono sveikinimo laiškas

Klebono sveikinimo laiškas

Mielas skaitytojau,

Džiaugiuos, kad kaip ir kasmet turiu galimybę, besibaigiant metams, kreiptis į Tave trumpu pamąstymu.  Jau pačiam nebejuokinga, kad kelinti metai rašydamas palinkėjimą, artėjančių Kalėdų proga, galėčiau šmaikštauti apie gamtos išdaigas ir jos keistą bei nesuvokiamą ritmą – saulę, vėją, šilumą, nesibaigiantį lietų, čiulbančius paukščius ir daug kitų dalykų, kurie primena, mažų mažiausiai ankstyvą pavasarį arba vėlyvą rudenį.  Ir nieko panašaus į tai, kas taip įprasta nuo vaikystės – stingdantis šaltis, visa kas gyva sniego apklotu paslėpta nuo akių ir tas nekantrus laukimas Kalėdinio stebuklo pasakos su aiškiu įsitikinimu, kad nuo Kalėdų nakties ir Naujųjų metų ryto viskas į gerą, viskas iš naujo, viskas kitaip…

Daug Kalėdinių simbolių gali būti atimti, pamiršti, neįvykę ar tiesiog, kaip gamtos pokštavimo atveju – sniegas ir šaltis, būti „pataupyti“ vėlesniam laikui, kovo ar balandžio pabaigai J. Tik niekas, jokie įvykiai ar gamtos ritmo prieštaros negali ir niekada negalės atimto to kas gražiausia Tavo, mano ir mūsų visų širdyse.  Būtent to tikėjimo ir vilties, kad daugelis kasdienio gyvenimo dalykų su šventėmis ir nauja pradžia pasikeis, įgys naują prasmę ir naują gyvenimo kokybę.  Visos šios viltys taip nuoširdžiai paruoštos, surašytos, supakuotos, kad ir nelabai prabangiose ( galbūt),  tačiau labai brangiose, širdies ir meilės prasme, dovanose ir palinkėjimuose.

Kalėdų vilties pasaka laukia, kad ją išpakuotum, trokšta, kad ja gyventum, kad leistum jai, žingsnis po žingsnio, puslapis po puslapio išsipildyti tavo gyvenime.  Atskleistum savo gyvenimo ir širdies knygą ir pradėtum žengti gyvenimo paslaptingu keliu, bet kaip dažnai tam pritrūksta ryžto ir drąsos.  Taip ir lieka ilgesys bei viltys supakuotos, suvyniotos ir atsargiai, kad neduok Dieve, neišsiskleistų, padėtos kažkur toliau nuo akių.  Dar ne šiandien, dar ne dabar, gal rytoj…  O vaikystėje gi ne kartą ir ne du, drąsiai leisdavaisi kelionėn, kartu su pasakų veikėjais po paslaptingą ir bauginantį pasaulį.  Nebūna pasakų, kurios net neprasidėjusios galėtų baigtis laimingai.  Būtinas ir neišvengiamas pradžios nusivylimas, skriauda, skausmas, nesantaika, kažkas piktesnis ir galingesnis priverčiantis susigūžti ir kartais net likti vienui vienam.  Šie bauginantys dalykai visada tampa kelionės pradžia, kad ir čia pat, kad ir netoli, tačiau visada reikalingas pirmas nedrąsus ir skausmingas žingsnis iš savęs, nuo savęs į kažką nepažįstamo ir dar neatrasto.  Toje kelionėje iš to kas įprasta, apskaičiuota ir saugu pasakos herojus, atranda labai daug gražių naujų dalykų ne tik apie aplinkinį pasaulį, bet svarbiausia, apie patį save.  Suvokia kas vertingiausia ir reikalingiausia, nes į kelionę visko nepasiimsi, pamato koks jis naujose situacijose ir aplinkybėse, supranta, kad kelionėje negali likti vienas, kad jam dovanojami ir siunčiami kiti, kurie jam tampa dovana ir pagalba eiti ir pasiekti tai ko trokšta.  Ir laiminga pasakos pabaiga yra tik tada, kai veikėjas pasiektą tikslą įvertina visos sunkios ir paslaptingos kelionės perspektyvoje. O kokia tavo Kalėdų pasaka, kurią kūrei nuo vaikystės?  Ir kur yra tikrasis tavo gyvenimas? Juk kažkada širdyje jautei jog gyvenimas yra nuotykio iššūkis, kviečiantis leistis į kelionę ir siekti to, kas atrodo neįmanoma.

Taip ir prieššventinis Advento laikotarpis tampa palaimingu laukimu tos naujos gyvenimo kelionės, kuri vestų mūsų gyvenimus, į visą tai kas dar neatrasta, kas kitaip, kas turi prasmę. Palaimintas Advento laikotarpis, nes jo niekas negali užgožti ir nuraminti.  Tai dykuma iš kurios išeinama kitokiais.  Tai praplyšęs, o kartais vienatvės, pykčio ir nesantaikos sudraskytas kiautas, iš kurio gimstama naujais žmonėmis. Adventas tai aiškiai pajaustas ilgesys tikrųjų dalykų. Šiuo metu socialiniuose tinkluose ypatingai populiarios „motyvacinės“ foto, paveikslėliai ir posakiai, kurie kviečia vienatvei, kviečia taikyti principus ir aiškias „paleidau/pamiršau ir esu laimingas /-a“ taisykles, arba priešingai, vis kartoja apie tikrų dalykų svarbą mūsų gyvenimuose. Visi šie gražūs, tik kažin ar paguodžiantys ir nuraminantys pasidalijimai liudija pagrindinę tiesą apie kiekvieną iš mūsų – širdyje nešiojamės ilgesį, kad viskas aplinkui būtų tikra ir nesumeluota. Stabtelėję ir įsiklausę į savo ilgesį suprantame, kad vien savo jėgomis ir netikrais dalykais mes nieko negalime pasiekti.  Advento laikotarpiu mes matome koks pasaulis ir žmogus yra liūdnas be Dievo.  Kad ir kiek pasirašyta deklaracijų, įsipareigojimų ir kitų tarptautinių susitarimų, dar ir šiandien baugščiai žvalgomės į dangų bei stebėdami pasaulio įvykius klausiame savęs – ar tai tikrai tiesa? Ar jau ir viso ko pabaiga? Matome kaip pasaulio tautos susijungusios į vieną, gražų tautų sambūrį, tačiau atmetusios savo kultūrą, savo kalbą, savo papročius, nebesupranta kam ir dėl ko egzistuoja. Matome kokia trapi ir gležna nekaltų žmonių gyvybė kito rankose. Dar daugiau, Advento metu mes pirmiausia pažvelgiame į savo gyvenimus ir širdis, į dalykus ir įvykius, kurie žinomi tik mums. Ir pamatome, kad mes ne tokie kokie svajojome ir norėjome būti. Advento laukimo ilgesyje pamatome, kad kažkodėl, dėl tam tikrų priežasčių ir aplinkybių atsisakėme savęs, savo gyvenimo siekių, savo minčių ir planų. Kaip dažnai tenkina dalykai, kurie yra ar kurie įvyks. Advento laukimo metu atrandame skaudžiausią ir liūdniausią dalyką apie save – mes žinome atsakymus į visus gyvenimo klausimus. Mūsų nebestebina pasaulis, nei gyvenimas, nei kitas žmogus. O liūdniausia, kad mes patys iš savęs mažai besitikime. Na taip, yra mėnesio, pusmečio ar metų planas įsigyti, nusipirkti ir turėti. Ar kada tenkino tų planų išsipildymas? Kaip dažniai jie tapdavo tik kitų planų pradžia, gyvenimą paversdami alinančiu ir nesibaigiančiu bėgimu. Ir tikrai, Advento metu, mes pamatome daug gąsdinančių tiesos dalykų apie šį pasaulį, apie kitą žmogų ir save. Mus neramina ir gąsdina blogis ir ribotumas egzistuojantis šalia mūsų ir mumyse, kuris verčia susigūžti ir slėptis. Kas yra tie dalykai mūsų gyvenimuose, kurie verčia jaustis nesaugiai, kurie kelia baimę, kurie priverčia slėptis nuo kito, nuo savęs ir nuo gyvenimo? Jų įvardijimas, gali tapti naujos kelionės, naujo gyvenimo pradžia.

Tauta, kuri vaikščiojo patamsiais pamatė skaisčią šviesą (pranašas Izaijas). Ne apie naują elektros jungčių sistemą ar kalėdinių šviesų girliandas kalbėjo Pranašas Izaijas. Kalbėjo apie tautą ir žmones kaip mes. Žvelgdamas į juos ir jų liūdnus gyvenimus skelbė jiems naują gyvenimo kokybę ir visų gyvenimo dalykų, net kančios ir mirties, prasmę įsikūnijusiame Dievo Žodyje Jėzuje Kristuje.

Daug kartų ir įvairiais būdais, istorijos bėgyje, Dievas kalbino žmogų tikram gyvenimui. Tačiau žmogus nesuprato ir bijojo per gamtos reiškinius ar pačią gamtą kalbančio Dievo. Toks svetimas Jis jiems buvo. Galiausia iš meilės savo kūriniui, Dievas prakalbo į žmogų žmogaus žvilgsniu ir žodžiu. Dievo meilė ir malonė žmogui turi savo veidą ir savo vardą – tai Jėzaus veidas ir Jėzaus vardas. Šiame bauginančiame laikotarpyje, kada žmonės, susidūrę su šio pasaulio skausmu, žaizdomis ir skurdu, taip ieško Dievo ir Jo artumo – Jėzus yra atsakymas į šitą žmogaus širdies ieškojimą. Jei žmogus ieškos pikto, kerštingo ir baisaus Dievo – nusivils. Biblijinis Dievas neįsikiš į šio pasaulio įvykius, savo galinga ir naikinančia ranka. Ne todėl, kad negalėtų, bet todėl kad pasaulio blogio ir suklupimo šešėlio esam paženklinti kiekvienas. Dar ir todėl, kad sukūręs šį pasaulį ir žmogų Dievas neatšaukiamai paskelbė, kad tai yra gera. Kiek šis pasaulis tampa meilės ir bendrystės vieta priklauso nuo kiekvieno šios planetos žmogaus.  

Kalėdų šventės – Jėzaus Kristaus gimimo įvykis istorijoje. Tai džiugioji ir pagrindinė švenčių žinia kiekvienam žmogui. Tai tikrosios pasaulio šviesos atėjimas į pasaulio ir širdies tamsą. Atėjo kaip skurdžiausias pasaulio gyventojas, Betliejaus tvarte, kad nė vienas šalia Jo nesijaustume svetimas. Savo lūpomis tarė visų mūsų vardus ant Kryžiaus aukos. Savo žvilgsnį pirmiausia kreipė ten kur didžiausia nuodėmė, kur didžiausias skausmas, ašaros ir neviltis. Rankas pirmiausia tiesė laiminti ir guosti tuos, kurie ir saviems tapo svetimais. Savo pėdomis nesigėdijęs paliesti šios žemės Dievas ją palaimino. Nepanaikino skausmo ir nesantaikos ar blogio, bet visam tam suteikė kitą, anapusinę prasmę. Tų, kurie leido, kad Jėzus paliestų, gyvenimai niekada nebebuvo ir nebebus tokie patys. Jėzus nėra pretenzingas Dievas, Jis neatima nei laisvės, nei gyvenimo, nei džiaugsmo, priešingai tik suteikia, nes pats ne kartą sakė: „Atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą. Kad apsčiai Jo turėtų“. Ir per prievartą Jis nesibrauna į žmogaus gyvenimą. Betliejaus nakties įvykis, kai neatsirado Jam vietos žmonių užeigoje, rodo, kad ir šiandien neprašytas nesiverš į mūsų namus ir gyvenimus. Jis moka tyliai susirangyti kamputyje ir būti nepastebėtas.  Lygiai taip pat lydės per gyvenimą tyliai, gal kiek iš tolo, kad leistų iš tikro Jo išsiilgi ir įsileisti kaip laukiamą ir mylimą Dievą. Jėzaus gimimas žmogumi nuostabiausia Kalėdų žinia. Šitoje žinioje ypatingai išryškėja kiekvieno pasaulio žmogaus vertybė. Šitoje Kalėdų – Jėzaus gimimo žinioje – pamatykime kiekvienas save kaip ypatingą vertybę šiame pasaulyje. Atraskime ir suvokime visus gyvenamus gyvenimus bei žmones ne kaip tai kas įprasta ar privaloma, bet kaip dovaną mums.  Gimusio Jėzaus artumoje savo gyvenimus bei save pačius pamatykime kaip SUKURTUS TYČIA.

„Jis atėjo pas mus nešinas viltimi. Mes esame kviečiami priimti šią viltį. Jis atėjo pasakyti, kad jis yra stipresnis už mirtį, kad Jo gerumas didesnis už žmogaus piktumą. Jis mums atnešė savo gailestingumą. Kalėdos mus kviečia atverti širdis gailestingumui ir atleidimui“. (Popiežius Pranciškus)

 

Palaimintų Šv. Kalėdų ir Naujųjų 2016 Dievo Gailestingumo metų!

 

Kas yra gavėnia?

Kas yra gavėnia?

Gavėnia – tai keturiasdešimties dienų laikas, skirtas pasiruošti Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo – Velykų šventei. Gavėnia prasideda Pelenų dieną ir baigiasi Didžiojo Ketvirtadienio Paskutinės Kristaus vakarienės Mišių pradžioje. Kiekvienas sekmadienis yra skirtas Kristaus prisikėlimui švęsti, todėl jis nėra atgailos ar pasninko laikas. Dėl šios priežasties, siekiant išsaugoti keturiasdešimties dienų laikotarpį, gavėnios pradžia buvo atkelta į Pelenų dieną, trečiadienį prieš pirmąjį gavėnios sekmadienį.
Nuo pat ankstyvosios krikščionybės laikų gavėnios metu katechumenai ruošdavosi krikšto sakramentui, kurį jie priimdavo Velyknakčio vigilijos metu. 

Kokia gavėnios prasmė?

Gavėnia – tai tarsi visuotinės Bažnyčios rekolekcijos, susikaupimo ir atgailos laikas, kurio metu tikintieji raginami pažvelgti į Kristaus slėpinį, semtis iš jo jėgų, nuvalyti savo širdį, peržvelgti savo krikščionišką gyvenimą ir atgailos bei susitaikinimo dvasia ruoštis Kristaus prisikėlimo įvykiui.
Gavėnios metu tikintieji raginami pasninkauti, ypač Pelenų dieną ir kiekvieną gavėnios penktadienį, taip pat susilaikyti nuo pasilinksminimų ir, platesniu požiūriu, nuo viso, kas žeidžia ar iškreipia žmogaus santykį su Dievu ir su artimu. Gavėnios atgailos tikslas – atitaisyti savyje tai, kas traukia į nuodėmę ir skatinti tai, kas veda į gėrį. Todėl gavėnia – tai puikus metas susimąstyti apie savo santykį su Dievu. Kur aš esu Dievo atžvilgiu, kur Dievas man yra? Ar iš tiesų gyvenu Kristaus pasiūlytos Gerosios Naujienos dvasia ir patarimais? Gavėnios metu Bažnyčia ragina tikinčiuosius dalyvauti susitaikinimo pamaldose ir atlikti išpažintį. Gavėnios kelyje padeda ir kelios minutės stabtelėjimo bei Šv. Rašto skaitymo ir meditavimo.

Gavėnią žymi paties Jėzaus žodžiai:

„Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat!

Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“(Mk 1, 15) 

Ką reiškia žodis gavėnia?

Lietuviškas žodis gavėnia greičiausiai kilo iš kaimynų slavų žodžio gavienne (гaвeннe), kurio veiksmažodinė forma gavėti (гaвeць) reiškia susilaikyti nuo mėsiškų valgių, pasninkauti.
Lotyniškasis gavėnios vardas Quadragesima (pažodžiui keturiasdešimtoji) arba Tempus quadragesimæ tiesiogiai išreiškia keturiasdešimties dienų laikotarpį prieš Velykas. Iš čia, pavyzdžiui, kilo prancūziškas pavadinimas Carême ar itališkas Quaresima.
Tą pačią reikšmę turi ir dabartinės graikų kalbos žodis megale tessarakoste, pažodžiui didysis keturiasdešimtdienis. Tačiau pirmiausia istorijoje sutinkamas kitas graikiškas gavėnios pavadinimas metanoia, kuris galbūt taikliausiai išreiškia viso minimo laikotarpio esmę ir teologinę prasmę. Metainoia – tai atgaila, gyvenimo permąstymas ir vidinis pasikeitimas. Kitaip tariant, tai – atsivertimas, atsigręžimas, fizinis ir dvasinis visos žmogaus egzistencijos atgręžimas į Dievą. Šiandien metanoia sąvoka vartojama susitaikinimo sakramentui. 

Koks yra biblinis gavėnios pagrindas?

Gavėnios laikotarpio ištakų reikia ieškoti Šv. Rašte. Tvanas truko keturiasdešimt dienų ir naktų (Pr 7,4). Mozė keturiasdešimt dienų ir naktų išbuvo užlipęs ant Sinajaus kalno (Iš 24,18). Pranašas Elijas keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų ėjo iki pat Dievo kalno Horebo (1Kar 19,8). Pažadėtosios žemės žvalgymas užtruko keturiasdešimt dienų (Sk 14,34). Jėzus pasninkaudamas praleido keturiasdešimt dienų ir naktų dykumoje, kur buvo gundomas (Mt 4,2). Taip pat skaičius keturi ar keturiasdešimt Šv. Rašte turi savitą prasmę. Skaičius keturi žymi geografinio horizonto visumą: keturi vėjai (Iz 11,12; Ez 37,9), keturios rojaus upės (Pr 2,10). Skaičius keturiasdešimt dažniausiai išreiškia vienos žmonių kartos amžių: keturiasdešimt metų išrinktoji tauta klajojo dykumoje (Sk 14,34), keturiasdešimt Dovydo karaliavimo metų (2Sam 5,4).
Biblinės paralelės primena apie laukimo, o kartu išbandymų ir kovos metą. Pažadėtoji žemė, Dievo karalystė yra čia pat, visai šalia, tačiau reikia pastangų norint į ją įžengti.

Br. Saulius Rumšas OP
Gaveniamieste.lt

 

Klebono Kalėdinis laiškas

Bendrakeleiviai 

Kaip ir kiekvienais metais, taip ir šiemet, mūsų miestas yra nuostabiai pasipuošęs Kalėdų šventėms. Teko girdėti ne vieną atsiliepimą, kad atvykęs į Palangą atsiduri kaip kalėdinėje pasakoje.

Tiesa, vakarą, kai rašau šį tekstą, lietus, ir dėl to intensyviai veikiantys automobilio valytuvai, trukdė gėrėtis nuostabiomis kalėdinėmis šviesomis.

Dėliodamas mintis, ką norėčiau šiame laiške parašyti ir pasidalinti su Jumis, pagalvojau, kad visai tiktų ir pereitų metų laiškas, kuriame kartų su svarbiausias dalykais irgi ilgėjomės snaigių ir šalčio kvapo.

Bet kokiu atveju adventinis laukimo ilgesys ir tikrumas ir vėl padeda mums išsiilgėti ir išmąstyti tai, kas svarbiausia ir jautriausia mumyse – mūsų gyvenimo, būties ir prasmės klausimus.

Advento metu, Bažnyčios liturgijoje, skaitant Šventąjį Raštą, kasmeti ypatingai išryškėja du bibliniai personažai – ilgesingasis Izaijas ir kviečiantis Jonas Krikštytojas.

Pirmasis vadinamas ilgesio pranašu, nes matydamas žmogaus ir visos kūrinijos lemtį be Dievo, nepaliauja maldauti kad atsivertų, kad perplyštų dangus ir iš ten būtų atsiųstas mums Išganytojas. Nes tik tada, kaip sako Izaijas, tauta, gyvenusi tamsoje, išvys didžią šviesą, gyvenusiems nevilties šalyje užtekės šviesybė (Iz 9, 1).

Antrasis – kviečiantis Jonas Krikštytojas. Jo kvietimas – tai balsas tyruose. Tarytum iš niekur ir į nieką. Šiame Jono Krikštytojo kvietime išryškėja tai, kas mumyse visuose svarbiausia ir gražiausia – mūsų laisvė. Laisvė yra pirmoji ir svarbiausia sąlygą tikriesiems gyvenimo dalykams.

Tik laisvas ir drąsus žmogus gali, atsiliepdamas į Jono Krikštytojo kvietimą, atverti savo širdį ir gyvenimą Viešpačiui Dievui. Būti atviram Viešpačiui, leisti Jam veikti mūsų gyvenimuose, nėra kažkokios ypatingos mistinės patirtys ar didžiuliai dvasinio gyvenimo žygdarbiai.

 Visų pirma tai atsigręžimas veidu į save, savo artimą ir savo kasdienį gyvenimą. 

Atsigręžti į save – pamatyti save tokį, koks esi, nuostabų, daug gebantį ir galintį, bet tuo pat metu klystantį, trapų ir abejojantį, kuriam būtinas Jėzus ir šalia esantis žmogus, nes neužtenka savęs paties tikrajai laimei pasiekti.

Atsigręžti į savo artimą – pamatyti kitą, taip pat nuostabų ir gražų, kuriam, kaip ir tau, reikalingas gailestingumas ir pagalba. Ir tavo gailestingumas jam nebebus kaip išmalda ar kilnus poelgis, tavasis gailestingumas kils iš savo paties trapumo suvokimo ir patirto gailestingumo.

Atsigręžti į gyvenimą – įsisąmoninti, kad žmonėmis, krikščionimis ir Dangaus Karalystės vaikais tampame kasdienybėje.

Žvelgti drąsiai į ateitį – reiškia pasitikti gyvenimą su visais jo iššūkiais, abejonėmis, kančiomis ir net netektimis. Vienam ar vieniems taip gyventi, gali būti,  sunku ar net nepakeliama, tačiau per Jį, su Juo ir Jame, mes galime viską, nes Jis mus stiprina.

Kalėdų naktį Dievo Sūnus nužengia į žemę, žmonių planetą. Ateina Jis į šį pasaulį kaip pats vargingiausias iš visų žemės gyventojų tam, kad nė vienas Jo artumoje nesijaustų nejaukiai. Kalėdų nakties liturgijoje ir giesmėse bus mums pranešta Geroji Naujiena su nuorodą į Dievo Sūnų ir Išganytoją: „Rasite kūdikį paguldytą ėdžiose“…

Didžiausias Kalėdų nakties stebuklas, kad Viešpats Dievas, per žmogumi užgimusį Sūnų, atstatė pirmapradį kūrimo stebuklą – kiekvienas mūsų sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą.

Žmogumi tapęs Dievo Sūnus pašventino ir palaimino mūsų gyvenimus, mūsų kasdienybę ir visą mus supantį pasaulį. Nuo tos stebuklingos ir palaimintos nakties įvykio, būsime kviečiami ieškoti ir pamatyti Dievo galybės, veikimo ir amžinos gyvybės ženklus savo ir kito žmogaus akyse bei gyvenime.

Šią savaitę, vakarais, turėjau galimybę ir didžiulį džiaugsmą lankyti mūsų parapijos šeimas. Po maldų, namų palaiminimo ir sveikinimų, susėsdavome trumpam pokalbiui. Per juos nepaliesdavom visų ir galbūt labai svarbių bei skaudžių klausimų. Nediskutuodavom tikėjimo ir bažnytiniais klausimais.

Tačiau iš kiekvienų namų išeidavau ne tik palaiminęs, bet ir palaimintas. Išeidavau su giliu įsitikinimu, kad nors trumpame pokalbyje nebuvo išsakytą daug dalykų, visi jie buvo išgirsti širdimi.

Visą šį lankymo laiką neapleido jausmas, kad nepaisant visų galinčių būti tarp mūsų skirtumų, visus vienija tikėjimas rytdiena, gražesniu gyvenimu, kitu žmogumi.

Tada nuoširdžiame bendraudamas su kitu supranti, kad nei vienas nėra tau svetimas. Priešingai, mes tampame bendrakeleiviais, kuriuos vienija tas pats tikėjimas, ta pati viltis ir ta pati meilė, kylanti ir jungianti mus Jėzuje. Šitokioje gyvenimo bendrakeleivių kelionėje, ne tik tikslai, bet ir pati kelionė tampa įkvėpiančia, padrąsinančia ir vilties kupina gyvenimo patirtimi.

 Ne tik advento metu, ne tik artinantis Kalėdoms, bet ir kasdieniame gyvenimo bendravime su Jumis jaučiu kaip mūsų miestas, mūsų bendruomenė, visi Jūs nuolat liudijate didžiulį norą kartu kurti, puoselėti bendrystės ryšius ir rūpintis vieni kitais.

 Artinantis Kalėdų ir Naujųjų metų šventėms ir linkiu mums visiems dar nuoširdesnės ir gražesnės bendrakeleivių kelionės gyvenime ir kasdienybėje.

Jūsų kunigas Marius Venskus