Norint geriau suprasti šio sekmadienio Evangeliją, reikia grįžti prie ankstesnių eilučių: „Vėl susišaukęs Dvylika, (Jėzus) ėmė jiems sakyti, kas jo laukia: „Štai keliaujame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus išduotas aukštiesiems kunigams ir Rašto aiškintojams; jie pasmerks jį mirti ir atiduos pagonims, o tie išjuoks jį, apspjaudys, nuplaks ir nužudys, bet po trijų dienų jis prisikels” (Mk 10, 32–34). Apaštalai vėl nesuprato Jėzaus žodžių apie kančią ir svajoja apie žemišką karalystę. Iš Jėzaus išgirdę, kad jis keliauja į Jeruzalę, šventąjį miestą, jie manė, kad dabar Jėzus pasirodys, kas esąs ir pradės savo tautą rengti išsivadavimo žygiui. Mylimieji Jėzaus mokiniai Jokūbas ir Jonas jau rūpinasi aukštomis tarnybomis: „Duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam – kairėje!”. Bet Jėzaus atsakymas visai nelauktas: „Patys nežinote, ko prašote”. Kiti apaštalai, išgirdę Jono ir Jokūbo prašymą, pasipiktino; gal todėl, kad ir jie patys svajojo apie garbingas vietas. Jėzus parodo absoliučiai naują valdžios vertinimą: „Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas”. Tai visai naujas, negirdėtas požiūris, kurį suprasti įmanoma tik bendrame Kristaus Evangelijos fone.
Popiežius Benediktas XVI savo pirmąją encikliką pavadino „Deus caritas est” (Dievas yra meilė). Šie šv. Jono žodžiai yra tarsi raktas norintiems suprasti krikščionybės slėpinius. Be šio pamatinio požiūrio daug dalykų krikščionybėje neįmanoma nei svarstyti, nei suprasti.
Jėzus išmokė mus kalbėti „Tėve mūsų” maldą. Šioje maldoje kreipiamės ne „Tėve mano”, bet „Tėve mūsų”. Įvardis „mūsų” reiškia tai, kas bendra daugeliui. „Pakrikštytieji negali melstis „mūsų Tėvui”, neprimindami jam visų žmonių, už kuriuos jis yra atidavęs savo mylimąjį Sūnų. Dievo meilė neturi ribų, tokia pat turi būti mūsų malda” (KBK 2793). Kristus, išmokęs mus „Tėve mūsų”, reikalauja, kad visi būtume vienas kitam broliai. Vienas Tėvas reiškia vieną šeimą, ir mes visi esame tos šeimos nariai. Tik priėmę šį esminį Dievo ir žmogaus santykį, galime suprasti Kristaus reikalavimą mylėti artimą ir iš to kylančias išvadas. Tik atsirėmę į Dievo įsūnystės tiesą, priimsime ir mokymą apie žmonių santykius: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų” (Mt 5, 43–45).
Savo požiūrį į valdžią Jėzus labai raiškiai parodė Paskutinės vakarienės kambaryje. Nuplovęs mokiniams kojas, jis pats paaiškino šio veiksmo prasmę: „Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate mane ‘Mokytoju’ ir ‘Viešpačiu’ ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau” (Jn 13,12–15).
Jėzus išmokė mus kalbėti „Tėve mūsų” maldą. Šioje maldoje kreipiamės ne „Tėve mano”, bet „Tėve mūsų”.