Vien Lukas nurodo, kad, norėdamas padėti dvylikai apaštalų, Jėzus Kristus išsiuntė papildomą savo mokinių grupę taip pat eiti ir skelbti Dievo karalystės atėjimą. Įvairiuose rankraščiuose paminėti tai septyniasdešimt du, tai septyniasdešimt mokinių. Bet kuriuo atveju šis skaičius yra simbolinis ir nurodo arba tautų skaičių (Pr 10), arba vyresniųjų, kurie padėjo Mozei, skaičių (Iš 24, 1). Tai galėjo reikšti pagonių tautų, kurioms vėliau buvo išsiųsti apaštalai skelbti Evangeliją, skaičių, nors pagrindinė jų užduotis buvo pamokslavimas žydams.
Nurodymai septyniasdešimčiai apaštalų yra beveik tokie patys, kaip ir anksčiau Dvylikai (Lk 9, 1-6). Jėzus palygino savo pasiuntinius su ėriukais tarp vilkų, kurie siekia trukdyti jų užduotims. Jie turėjo keliauti neapsunkę ir ilgai vienoje vietoje neužsibūti. Jie turėjo laikyti žmonių svetingumą kaip mokestį už savo pamokslavimo tarnystę, tačiau neieškoti palankesnių ar patogesnių sąlygų sau. Vėliau ankstyvųjų krikščionių bendruomenių nariai perėmė šiuos principus, rūpindamiesi savo mokytojais ir evangelistais taip, kad jie nepriklausytų nuo žmonių, kuriems skelbė Evangeliją. Apaštalas Paulius turėjo visokeriopą pagrindą pasitikėti bažnyčių pagalba, tačiau jis nenorėjo ja naudotis, nors įvairiuose laiškuose, jis kalbėjo apie savo teisę į tokią pagalbą (žr. 1 Kor 9,14; 1 Tim. 5,18 ).
Apaštalai turėjo skelbti Dievo karalystės atėjimą, ir jų atlikti gydymo stebuklai buvo šio Viešpaties artėjimo ženklai. Šie Jėzaus pamokymai buvo ir yra visų krikščionių taisyklė kaip skelbti Evangeliją. Tai – darna tarp žodžių ir veiksmų. Evangelijos skelbėjas yra Šventosios Dvasios laidininkas.
Dievo žodžio klausymas reiškia ir didelę atsakomybę. Asmuo bus teisiamas, nes jis turėjo galimybę mokytis. Ką leidžiame vaikui, to dažnai neatleidžiam suaugusiam asmeniui, nes
atsakomybė yra kita privilegijos pusė. Mūsų privilegija girdėti ir skelbti Evangeliją.
Tomas Viluckas