Anuo metu Pilotas paklausė Jėzų: „Ar tu esi žydų karalius?“ Jėzus atsakė: „Ar nuo savęs šito klausi, ar kiti apie mane tau pasakė?“ Pilotas tarė: „Bene aš žydas?! Tavoji tauta ir aukštieji kunigai man tave įskundė. Sakyk, ką esi padaręs?“ Jėzus atsakė: „Mano Karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano Karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet mano Karalystė ne iš čia.“ Tuomet Pilotas jį paklausė: „Vadinasi, tu esi karalius?“ Jėzus atsakė. „Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso.“ (Jn 18, 33–37)
Šiandien klausėmės Danieliaus pranašystės apie slėpiningąjį karalių, kurį jis matė savo regėjimuose: „Vis stebėdamas nakties regėjimus, mačiau tarsi žmogaus sūnų, ateinantį dangaus debesimis. Jis priėjo prie Amžinojo, ir buvo jam pristatytas. Jam buvo duota valdžia ir garbė, ir karalystė, idant jam tarnautų visų kalbų tautos ir gentys. Jo valdžia yra amžina valdžia, tverianti amžinai, jo karalystė niekad nebus sunaikinta” (Dan 7, 13–14). Kas gi tas Žmogaus Sūnus, apie kurį kalba pranašas? Pats Kristus atsako į šį klausimą. Štai jis kalba apaštalams apie savo būsimą kančią: „Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys jį, bet nužudytas jis po trijų dienų prisikels” (Mk 9, 31). Istorija nežino kito žmogaus, kuriam galima būtų pritaikyti pranašo Danieliaus žodžius. Pasak pranašo: „Jo valdžia yra amžina valdžia, tverianti amžinai, jo karalystė niekad nebus sunaikinta”.
Mes žinome daugybę įvairių karalysčių, bet visos jos laikinos. Antikos pasaulyje galingiausia buvo Romos imperija, bet šiandien apie ją žinome tik iš istorijos puslapių. Prisiminkime didžiulę galybę, išaugusią mūsų kaimynystėje. Ir mes patys buvome tos galybės dalimi. Tuo tarpu Žmogaus Sūnaus karalystė, išplitusi visuose pasaulio žemynuose, tveria jau du tūkstančius metų. Paklausykime, ką kalba apie amžinąjį karalių psalmininkas Dovydas. Jis reikalauja, kad šį karalių garbintų ne tiktai paprasta liaudis, bet taip pat visi žemės valdovai: „Nūn tad, karaliai, supraskite; žemės valdovai, būkite įspėti. Tarnaukite Viešpačiui pagarbia baime, drebėdami reikškite pagarbą” (Ps 2, 10–12).
Šiandien girdime paties Žmogaus Sūnaus liudijimą apie save. Atsakydamas į Piloto klausimą, ar jis esąs karalius, Jėzus trumpai ir aiškiai atsako: „Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius. Aš tam gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą”. Skirdamasis su apaštalais Kristus priminė savo absoliučią valdžią visai visatai: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje”. Kuris žemės valdovas galėtų ištarti šiuos žodžius? Žemėje daug valdovų ir karalių, bet nė vienas neturi jokios valdžios danguje. Mūsų Karalius turi visą valdžią visai kūrinijai ir danguje, ir žemėje.
Per Kristaus Karaliaus šventę paklausk save, ar šis Karalius yra ir tavo karalius? Taip, jis yra ir tavo karalius. Pirmiausiai todėl, kad tu esi jo sukurto pasaulio dalelė. Pasak šv. Jono: „Visa per jį atsirado ir be jo neatsirado nieko, kas yra atsiradę”. Taigi ne tiktai visa visata yra jo, bet ir tu, kaip jos dalelė, esi jo. Jeigu ne jo amžina meilė tau, tavęs pasaulyje nebūtų. Tu skendėtum amžinoje tamsoje nepažinęs nei šio, nei amžinojo gyvenimo. Antra, jis yra tavo karalius ypač dėl to, kad išvadavo tave iš Tamsos kunigaikščio vergijos. Šv. Petras mums švelniai primena: „Jūs juk žinote, kad esate atpirkti <…> ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu, bet brangiuoju krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės” (1Pt 1, 18–19). Pagaliau jis yra karalius todėl, kad tu pats jį pasirinkai. Krikšto metu tu tapai jo karalystės nariu. Tiesa, tau tuomet atstovavo krikštatėviai, bet vėliau tu ne kartą sąmoningai atnaujinai Krikšto pažadus, išreikšdamas jam visišką ištikimybę. Ar tavo gyvenimas dera su tuo išaukštinimu, kurį gavai Krikšto metu?
„Bažnyčios žinios“