Fariziejai, išgirdę, kad Jėzus privertęs nutilti sadukiejus, susirinko draugėn, ir vienas iš jų, Įstatymo mokytojas, mėgindamas jį, paklausė: „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“ Jėzus jam atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai.“ (Mt 22, 34–40)
Jėzaus gyvenamuoju metu buvo dvi religinės minties mokyklos: viena manė, kad yra daugiau ir mažiau svarbių Įstatymo priesakų, kad egzistuoja pagrindinis principas, kurį būtina suprasti ir įsiminti, juo remiantis gyventi. Kaip rašė šv. Augustinas, „Mylėk Dievą ir daryk, ką nori“.
Tačiau būta ir kitokios pozicijos, prieštaraujančios šiam požiūriui manant, kad privalu vykdyti daugybę taisyklių. Taip pat buvo laikoma, jog labai pavojinga bandyti sudėlioti jas pagal svarbą. Tad Rašto aiškintojas, klausdamas Jėzaus, iškėlė itin aktualų klausimą žydų pasaulyje. Atsakydamas į jį Jėzus du didžiuosius įsakymus suskliaudžia į vieną. Jis sakydamas, kad įstatymai panašūs atveria mums patį religinio gyvenimo branduolį – meilę.
„Mylėsi savo artimą kaip save patį“ – tai citata iš Kunigų knygos (19, 18). Jėzus šiai citatai suteikė kai ką labai reikšmingo.
Senojo Testamento originalo tekste žodis „artimas“ reiškė judėją, giminaitį ar kaimyną. Ši taisyklė, pavyzdžiui, nebuvo taikoma pagonims, kurių buvo visai galima ir nekęsti. Tačiau Jėzus cituoja šiuos žodžius be nuorodos į žydus. Taip jis senajam Įstatymui įkvepia naują prasmę. Jėzus atlieka kažką nauja – susieja šiuos du įsakymus. Nė vienas mokytojas niekada nebuvo daręs to anksčiau.
Jėzui religija reiškė mylėti Dievą ir mylėti žmones. Asmuo gali įrodyti savo meilę Dievui tik per savo meilę žmonėms. Vėliau apaštalas Jonas griežtai teigs: „Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato“ (1 Jn 4, 20). Vadinasi, meilė turi būti konkreti, o ne tik gražūs žodžiai.
Ji – ne mums įprasta meilė, kuria mylime savo sutuoktinius, vaikus, bičiulius, o per Krikštą dovanota meilė, kuria mylime tiek artimą, tiek Dievą. Meilė, kuria Dievas myli žmogų bei dosniai ja pasidalija su mumis.
Tomas Viluckas