Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi per jį įtikėtų. Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą.

Toks buvo Jono liudijimas, kai žydai iš Jeruzalės atsiuntė pas jį kunigų ir levitų paklausti: „Kas tu esi?“ Jis prisipažino nesigindamas. Jis prisipažino: „Aš nesu Mesijas!“

Jie ir vėl klausė: „Tai kas gi tu? Gal Elijas?“ Jis atsakė: „Ne!“ – „Tai gal tu pranašas?“ Jis atsakė: „Ne!“ Tada jie tęsė: „Tai kas gi tu, kad mes galėtume duoti atsakymą tiems, kurie mus siuntė? Ką sakai apie save?“

Jis tarė: „Aš – tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią!, – kaip yra kalbėjęs pranašas Izaijas.“

Atsiųstieji buvo iš fariziejų. Jie dar jį klausinėjo: „Tai kam tu krikštiji, jei nesi nei Mesijas, nei Elijas, nei pranašas?“

Jonas jiems atsakė: „Aš krikštiju vandeniu. O tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate, kuris po manęs ateis, – jam aš nevertas atrišti kurpių dirželio.“

Tai atsitiko Betanijoje, anapus Jordano, kur Jonas krikštijo. (Jn 1, 6–8. 19–28)

Jokiam kitam liturginiam laikotarpiui tiek nebūdinga šviesų simbolika, kaip adventui. Keturios advento žvakės išreiškia šviesos slėpinį: žvakė teikia šviesą pati sudegdama. Advento žvakės nurodo tą šviesą, kuri nušvis Kalėdose, tą šviesą, apie kurią evangelistas Jonas sako: „Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų” (Jn 1, 9). Trečiąjį Advento sekmadienį mūsų dėmesys sutelktas į Jono Krikštytojo figūrą. Kristus Joną pavadino „degančiu ir šviečiančiu žiburiu” (Jn 5, 35). Jonas Krikštytojas yra liudytojas, vedantis pas Kristų. Liudytojas nėra vien informuotojas žodžiais. Jis liudija savo gyvenimu ir darbais. Liudytojas taip pat nėra pasyvus stebėtojas: jis, Dievo paliestas, atsiliepia į Viešpaties kvietimą ir asmeniškai įsipareigoja skelbti Dievo Karalystę.

Šio sekmadienio evangelijoje Jonas Krikštytojas kontrastingai gretinamas su Jėzumi. Pažymima, kad pats Jonas „nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą”. Pas Joną atvykusiems žydų pasiuntiniams dar kartą pabrėžiamas parengiamasis Krikštytojo vaidmuo. Ankstyvojoje Bažnyčioje reikėjo aiškiai išskirti Jėzų, nes gausus Krikštytojo sekėjų būrys žvelgė į Joną kaip į žadėtąjį Mesiją. Jono evangelijos įžangoje pagrindžiamas Jėzaus asmens absoliutus unikalumas ir transcendentiškumas: jis yra įsikūnijęs Dievas.

Šiuolaikinei pasaulėjautai sunku priimti absoliuto sąvoką. Viskas tampa reliatyvu. Tokiame pasaulyje galėtų tilpti daug krikštytojų, tačiau nėra vietos Mesijui. Pasaulietinėje plotmėje absoliutinti pavojinga – tai gresia fanatizmu. Bibliją persmelkia įsitikinimas, jog Absoliutas įžengė į žmonijos istoriją. Dievas apsireiškė mums ir atvėrė vartus į amžinąjį gyvenimą. Koheleto knygoje gražiai nusakoma: „Jis įdiegė amžinybę į jų širdį” (Koh 3, 11). Šis įsitikinimas įkvepia pranašą Izaiją jaudinamai prabilti apie Jeruzalės ateitį. Šią ateitį nulemia vienybė su Viešpačiu.

„Jono liudijimas” kunigams ir levitams – tai pranešimas oficialiajai religinei instancijai, žmonėms, kurie netiki arba turi savo lūkesčių, nenorėdami priimti to, kas neatitinka jų įsivaizdavimo. Liudyti Kristų tokiomis aplinkybėmis reiškia vienam irtis prieš srovę. Pasiuntinių grupė buvo apdairiai sudaryta. Tarp jų buvo „progresyviųjų” sadukiejų, kurie gyveno iš šventyklos pajamų ir turėjo tvirtą aukštųjų kunigų užnugarį, ir „konservatyviųjų” fariziejų, stropiai besilaikiusių Rašto raidės. Šioms abiem grupuotėms stiprėjantis Jono Krikštytojo sekėjų sąjūdis kėlė keblumų. Jei žmonės plūsta prie Jordano išpažindami nuodėmes ir krikštydamiesi atgailos krikštu – kaip bus su aukojimais Jeruzalės šventykloje? Įstatymo gerbėjams nerimą kėlė tai, kad Rašte nenustatytos krikšto apeigos. Kultas nustatytas Įstatymu ir koncentruotas Jeruzalėje. Kas turi teisę įvedinėti naujoves?

„Tai atsitiko Betanijoje, Užjordanėje, kur Jonas krikštijo” (Jn 1, 28). Tačiau tai gali vykti ne tik Betanijoje, bet visur tarp mūsų. Kiekvieną kartą, kai keičiama nusistovėjusi tvarka, susiduriama su pasipriešinimu. Bažnyčios istorijoje atnaujinimo judėjimai taip pat nelengvai skindavosi kelią. Tai liudija, pavyzdžiui, didžių šventųjų, vienuolijų įkūrėjų bei reformatorių gyvenimai: Pranciškaus, Ignaco Lojolos, Teresės Avilietės…

Iš Jono Krikštytojo galime pasimokyti kriterijų sprendžiant apie naujoves. Svarbiausias Krikštytojo gestas – nukreipimas nuo savęs į Didesnį, į Viešpatį Kristų. Jei naujovės veda pas Jėzų, jų pagrindas yra geras. Kitas Jono kriterijus yra pareiškimas: „Jam aš nevertas atrišti apavo dirželio”. Bažnyčios tėvai Jėzaus kojose mokė įžvelgti vargingiausiuosius. Kas siekia pasilenkti ir tarnauti vargstantiesiems, tas taip pat atitinka Krikštytojo duotą tikro atsivertimo kriterijų.

Jonas Krikštytojas, prašomas atsakyti apie save, pirmiausia atsako negatyviai. Priešingai kai kurių lūkesčiams jis sako: „Aš nesu Mesijas!”. Į tolesnį klausimą Jonas atsako jau pozityviai: „Aš – tyruose šaukiančiojo balsas”. Jis suvokia esąs ne Išganytojas, o tik balsas, skelbiantis Dievo raginimą. Jis įrankis to Galingesniojo, kurį jis nurodo. Jonas nukreipia nuo savęs net savo mokinius, parodydamas jiems Jėzų Kristų: „Štai Dievo avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!”

Susitikimo su Jonu Krikštytoju scenoje skamba klausimas: kas tu esi? Savo tikrojo veido atskleidimas visuomet vertas pagyrimo. Visuomenėje svarstomi įstatymai, kuriais kėsinamasi į žmogiškosios gyvybės orumą. Ne visi išdrįsta lemiamu momentu atskleisti savo krikščioniškąsias pažiūras. Net bendradarbių ar draugų būryje kartais reikia drąsos parodyti savo veidą. Jonas Krikštytojas išlaikė tikrąjį veidą per visą gyvenimą, išliko savimi net kalėjime, net ir po mirties, kai jo galva dubenyje buvo atnešta Erodiadai. Jonas, nekaitaliojęs savo veido ir nesidėjęs kaukių, prisidėjo kurdamas naują žmonių, be kaukių, susibūrusių apie Kristų bendruomenę.

© „Bažnyčios žinios“