Anuo metu, iškeliaujant Jėzui su mokiniais ir gausinga minia iš Jericho, aklas elgeta Bartimiejus (Timiejaus sūnus) sėdėjo prie kelio. Išgirdęs, jog čia Jėzus Nazarėnas, jis pradėjo garsiai šaukti: „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“ Daugelis jį draudė, kad nutiltų, bet jis dar garsiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ Jėzus sustojo ir tarė: „Pašaukite jį“. Žmonės pašaukė neregį, sakydami: „Drąsos! Kelkis, jis tave šaukia.“ Tasai, nusimetęs apsiaustą, pašoko ir pribėgo prie Jėzaus. Jėzus prabilo į jį: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ Neregys atsakė: „Rabuni, kad praregėčiau!“ Tuomet Jėzus jam tarė: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave.“ Jis tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu. (Mk 10, 46–52)
Šio sekmadienio Evangelija pasakoja apie vieną nelaimingą aklą žmogų. Tai proga prisiminti mūsų laiko akluosius. Medicina, kad ir labai pažangi, dar nepajėgia padaryti stebuklų, ir aklų žmonių yra labai daug. Aplink mus galime pamatyti tūkstančius nematančių žmonių. Dar nuostabiau tai, kad jų akys sveikos. Kuo reiškiasi tas jų aklumas? Pirmiausiai prie tokių aklųjų priskirtini tie apakėliai, kurie nemato svetimų ašarų. Verkia žmona, verkia vaikai, jiems tai nė motais. Jie verčiau iš namų išeina. Kur jie eina? Gal į parduotuvę vaikams duonos nupirkti? O ne, kišenėje dar keli eurai, galima gauti kai ko malonesnio negu duona. Vaikai paverks ir užmigs… Kita aklumo rūšis reiškiasi tuo, kad nemažai žmonių nemato bažnyčios. Bet kurgi jie ją matys, būdami užsiėmę: jie jau sėdi prie kitokio altoriaus. Tai aplaistytas stalas. Vietoje kryžiaus – butelis, vietoje žvakių – stikliukai. O smilkytuvas nereikalingas: dūmų pakanka. Kai šie maldininkai gerai įkaista, žiūrėk, jau ir giesmė ima megztis. Nereikia nei vargonų! Tik šventų žodžių čia neišgirsi.
Mieli tikintieji, matome, kokio esama baisaus aklumo pasaulyje ir brangioje Lietuvoje. Laimingas aklasis Bartimiejus, kad savo gyvenimo kelyje susitiko Kristų. Tiesa, jis jo nematė akimis, bet girdėjo ausimis, gal nujautė širdimi. Išgirdęs, kad Jėzus eina pro šalį, jis balsu kreipėsi: „Jėzau, Dovydo sūnau, pasigailėk manęs“. Laimingas esi, Bartimiejau, suradęs visų ligų gydytoją. Ką galėtum patarti tiems, kurie, turėdami sveikas akis, šviesos nemato? Kad praregėtų, kad išvystų artimųjų ašaras, kad pamatytų bažnyčių bokštus, išgirstų varpus, kviečiančius atnašauti amžinąją Viešpaties auką. Kad žmogus matytų, reikia ne tiktai sveikų akių, bet ir šviesos. Reikia šviesos, kuri apšviestų tiek regimąjį, tiek ir aną, nematomą pasaulį, kuriame gyvena pasaulio Kūrėjas, be kurio mus gaubtų amžina tamsa.