Anuo metu Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Tomis dienomis, po didžio suspaudimo, saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, žvaigždės kris nuo dangaus, ir dangaus galybės bus sukrėstos. Tada žmonės pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyse su didžia galia ir šlove. Jis pasiųs angelus, ir tie surinks jo išrinktuosius iš visų keturių šalių, nuo žemės pakraščių iki dangaus tolybių. Pasimokykite iš palyginimo su figos medžiu: kai jo šaka suminkštėja ir sprogsta lapai, jūs žinote, jog artinasi vasara. Taip pat išvydę tai dedantis, supraskite, jog jis jau arti, prie slenksčio. Iš tiesų sakau jums: nepraeis nė ši karta, kol visa tai įvyks. Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis. Tačiau tos dienos ar tos valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei sūnus, tik Tėvas.“ (Mk 13, 24–32)
Šio sekmadienio Evangelija reikalinga paaiškinimų. Geriau įsižiūrėję į Evangelijos tekstą, matome, kad čia kalbama apie du dalykus. Pirmiausiai – tai Kristaus pranašystė apie žydų nelaimes, kilusias dėl žydų sukelto maišto. Atsiradę netikri mesijai sukurstė žydus sukilti prieš nekenčiamus pavergėjus. 66 metais tauta pakilo į kovą. Romos imperatorius Vespazijanas pasiuntė didelę kariuomenę nubausti sukilėlių. Per didžiąsias šventes Jeruzalėje susirinkdavo daugybė Palestinos gyventojų. Žydai priešinosi, bet atsilaikyti prieš galingą Romos kariuomenę buvo ne jų jėgoms. Jeruzalės miestas su gražiąja šventykla buvo sugriautas, daugybė žmonių išžudyta, kiti išvesti į vergiją. Štai kokia buvusi išrinktosios tautos padėtis, kai evangelistas Morkus rašė savo Evangeliją. Jis matė, kaip pildosi Kristaus žodžiai: „Čia neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta“.
Kristus savo mokinius buvo įspėjęs: „Jei tada kas nors jums sakytų: „Štai čia mesijas, štai ten“, – netikėkite, nes atsiras netikrų mesijų ir netikrų pranašų“ (Mk 13, 21). Bažnyčios istorija sako, kad daug to meto Jeruzalės krikščionių paklausė Kristaus patarimo bėgti į kalnus ir taip išsigelbėjo. Po pranašystės apie Jeruzalės sunaikinimą Kristus pereina prie kito įvykio. Jeruzalės išgriovimas yra tarsi to įvykio įvaizdis: „Tomis dienomis, po ano suspaudimo, saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, žvaigždės kris nuo dangaus, ir dangaus galybės bus sukrėstos. Tada žmonės pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyse su didžia galia ir šlove”. Ar sulauksime pasaulio pabaigos? Niekas to nežino. Mokslininkai sako, kad saulė turi pakankamai energijos dar milijonams metų. Taigi galime tikėtis, kad žemė mus maitins dar daugelį metų. Tik kad žmonės išmoktų gyventi taikoje ir vienybėje. Deja, vis dažniau mus apima nerimas dėl savo ateities.
Paskelbęs pranašystę apie pasaulio pabaigą Jėzus pasakė: „Budėkite, nes nežinote, kada grįš namų šeimininkas: ar vakare, ar vidurnaktyje, ar gaidgystėje, ar rytmety, kad, netikėtai sugrįžęs, nerastų jūsų miegančių” (Mk 13, 35–36). Budėti – tai reiškia nemiegoti. Miegantis žmogus gyvena ne realiu gyvenimu, bet sapnais. Miegančiais reikia vadinti tuos žmones, kurie visiškai nemąsto apie savo gyvenimo prasmę. Budintis žmogus žino, kas jis yra ir kur jis keliauja. Kas esi, pakrikštytas žmogau? Esi krikščionis, bet ar susimąstai, ką tai reiškia?
Apie šv. Joną Krikštytoją Kristus yra pasakęs: „Iš tiesų sakau jums: tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją, bet ir mažiausias dangaus karalystėje didesnis už jį” (Mt 11, 11). Kodėl Kristus taip vertina šį paskutinįjį Senojo Testamento pranašą? Nesunku atsakyti: jis Kristaus giminaitis, jis ruošė Kristui kelią, jis už tiesą praliejo savo kraują. Vis dėlto ir mažiausias Dievo karalystėje, tai yra kiekvienas, gavęs Krikšto malonę, yra didesnis už šventąjį Joną. Kas gi įvyksta Krikšto metu? Vos kūdikio galvą paliečia Krikšto vanduo, ištariamas Švč. Trejybės vardas, jis tampa Dievo vaiku. Evangelistas Jonas savo pirmajame laiške rašo: „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame!” (1Jn 3, 1). Tai daugiau negu pavadinimas ar gražus titulas: ne tiktai vadinamės, bet ir esame! Tu gal nejauti šios malonės didybės, gal esi per daug pasinėręs į gyvenimo rūpesčius. Bet šiandien, prisiminęs savo gyvenimo pabaigą, atgaivink pasididžiavimą ir pasitikėjimą. Nuolat sau sakyk: „Esu Dievo sūnus, dukra!“
Tik vieno dalyko neužmirškime: Šv. Raštas moko, kad didžiąją Krikšto malonę galima prarasti. Viešpats mus moko: „Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą. Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas” (Mt 26, 41). Apaštalas Paulius savo ruožtu įspėja: „Kas tariasi stovįs, težiūri, kad nepultų” (1Kor 10, 12). Prisiminę pasaulio pabaigą, o ypač besiartinančią savo gyvenimo pabaigą, ryžkimės neapsileisti saugodami brangiąją Krikšto dovaną. Pasitikėkime Dievo malone, bet neužmirškime ir klausyklos langelio.