Klebono sveikinimo laiškas

Klebono sveikinimo laiškas

Mielas skaitytojau,

Džiaugiuos, kad kaip ir kasmet turiu galimybę, besibaigiant metams, kreiptis į Tave trumpu pamąstymu.  Jau pačiam nebejuokinga, kad kelinti metai rašydamas palinkėjimą, artėjančių Kalėdų proga, galėčiau šmaikštauti apie gamtos išdaigas ir jos keistą bei nesuvokiamą ritmą – saulę, vėją, šilumą, nesibaigiantį lietų, čiulbančius paukščius ir daug kitų dalykų, kurie primena, mažų mažiausiai ankstyvą pavasarį arba vėlyvą rudenį.  Ir nieko panašaus į tai, kas taip įprasta nuo vaikystės – stingdantis šaltis, visa kas gyva sniego apklotu paslėpta nuo akių ir tas nekantrus laukimas Kalėdinio stebuklo pasakos su aiškiu įsitikinimu, kad nuo Kalėdų nakties ir Naujųjų metų ryto viskas į gerą, viskas iš naujo, viskas kitaip…

Daug Kalėdinių simbolių gali būti atimti, pamiršti, neįvykę ar tiesiog, kaip gamtos pokštavimo atveju – sniegas ir šaltis, būti „pataupyti“ vėlesniam laikui, kovo ar balandžio pabaigai J. Tik niekas, jokie įvykiai ar gamtos ritmo prieštaros negali ir niekada negalės atimto to kas gražiausia Tavo, mano ir mūsų visų širdyse.  Būtent to tikėjimo ir vilties, kad daugelis kasdienio gyvenimo dalykų su šventėmis ir nauja pradžia pasikeis, įgys naują prasmę ir naują gyvenimo kokybę.  Visos šios viltys taip nuoširdžiai paruoštos, surašytos, supakuotos, kad ir nelabai prabangiose ( galbūt),  tačiau labai brangiose, širdies ir meilės prasme, dovanose ir palinkėjimuose.

Kalėdų vilties pasaka laukia, kad ją išpakuotum, trokšta, kad ja gyventum, kad leistum jai, žingsnis po žingsnio, puslapis po puslapio išsipildyti tavo gyvenime.  Atskleistum savo gyvenimo ir širdies knygą ir pradėtum žengti gyvenimo paslaptingu keliu, bet kaip dažnai tam pritrūksta ryžto ir drąsos.  Taip ir lieka ilgesys bei viltys supakuotos, suvyniotos ir atsargiai, kad neduok Dieve, neišsiskleistų, padėtos kažkur toliau nuo akių.  Dar ne šiandien, dar ne dabar, gal rytoj…  O vaikystėje gi ne kartą ir ne du, drąsiai leisdavaisi kelionėn, kartu su pasakų veikėjais po paslaptingą ir bauginantį pasaulį.  Nebūna pasakų, kurios net neprasidėjusios galėtų baigtis laimingai.  Būtinas ir neišvengiamas pradžios nusivylimas, skriauda, skausmas, nesantaika, kažkas piktesnis ir galingesnis priverčiantis susigūžti ir kartais net likti vienui vienam.  Šie bauginantys dalykai visada tampa kelionės pradžia, kad ir čia pat, kad ir netoli, tačiau visada reikalingas pirmas nedrąsus ir skausmingas žingsnis iš savęs, nuo savęs į kažką nepažįstamo ir dar neatrasto.  Toje kelionėje iš to kas įprasta, apskaičiuota ir saugu pasakos herojus, atranda labai daug gražių naujų dalykų ne tik apie aplinkinį pasaulį, bet svarbiausia, apie patį save.  Suvokia kas vertingiausia ir reikalingiausia, nes į kelionę visko nepasiimsi, pamato koks jis naujose situacijose ir aplinkybėse, supranta, kad kelionėje negali likti vienas, kad jam dovanojami ir siunčiami kiti, kurie jam tampa dovana ir pagalba eiti ir pasiekti tai ko trokšta.  Ir laiminga pasakos pabaiga yra tik tada, kai veikėjas pasiektą tikslą įvertina visos sunkios ir paslaptingos kelionės perspektyvoje. O kokia tavo Kalėdų pasaka, kurią kūrei nuo vaikystės?  Ir kur yra tikrasis tavo gyvenimas? Juk kažkada širdyje jautei jog gyvenimas yra nuotykio iššūkis, kviečiantis leistis į kelionę ir siekti to, kas atrodo neįmanoma.

Taip ir prieššventinis Advento laikotarpis tampa palaimingu laukimu tos naujos gyvenimo kelionės, kuri vestų mūsų gyvenimus, į visą tai kas dar neatrasta, kas kitaip, kas turi prasmę. Palaimintas Advento laikotarpis, nes jo niekas negali užgožti ir nuraminti.  Tai dykuma iš kurios išeinama kitokiais.  Tai praplyšęs, o kartais vienatvės, pykčio ir nesantaikos sudraskytas kiautas, iš kurio gimstama naujais žmonėmis. Adventas tai aiškiai pajaustas ilgesys tikrųjų dalykų. Šiuo metu socialiniuose tinkluose ypatingai populiarios „motyvacinės“ foto, paveikslėliai ir posakiai, kurie kviečia vienatvei, kviečia taikyti principus ir aiškias „paleidau/pamiršau ir esu laimingas /-a“ taisykles, arba priešingai, vis kartoja apie tikrų dalykų svarbą mūsų gyvenimuose. Visi šie gražūs, tik kažin ar paguodžiantys ir nuraminantys pasidalijimai liudija pagrindinę tiesą apie kiekvieną iš mūsų – širdyje nešiojamės ilgesį, kad viskas aplinkui būtų tikra ir nesumeluota. Stabtelėję ir įsiklausę į savo ilgesį suprantame, kad vien savo jėgomis ir netikrais dalykais mes nieko negalime pasiekti.  Advento laikotarpiu mes matome koks pasaulis ir žmogus yra liūdnas be Dievo.  Kad ir kiek pasirašyta deklaracijų, įsipareigojimų ir kitų tarptautinių susitarimų, dar ir šiandien baugščiai žvalgomės į dangų bei stebėdami pasaulio įvykius klausiame savęs – ar tai tikrai tiesa? Ar jau ir viso ko pabaiga? Matome kaip pasaulio tautos susijungusios į vieną, gražų tautų sambūrį, tačiau atmetusios savo kultūrą, savo kalbą, savo papročius, nebesupranta kam ir dėl ko egzistuoja. Matome kokia trapi ir gležna nekaltų žmonių gyvybė kito rankose. Dar daugiau, Advento metu mes pirmiausia pažvelgiame į savo gyvenimus ir širdis, į dalykus ir įvykius, kurie žinomi tik mums. Ir pamatome, kad mes ne tokie kokie svajojome ir norėjome būti. Advento laukimo ilgesyje pamatome, kad kažkodėl, dėl tam tikrų priežasčių ir aplinkybių atsisakėme savęs, savo gyvenimo siekių, savo minčių ir planų. Kaip dažnai tenkina dalykai, kurie yra ar kurie įvyks. Advento laukimo metu atrandame skaudžiausią ir liūdniausią dalyką apie save – mes žinome atsakymus į visus gyvenimo klausimus. Mūsų nebestebina pasaulis, nei gyvenimas, nei kitas žmogus. O liūdniausia, kad mes patys iš savęs mažai besitikime. Na taip, yra mėnesio, pusmečio ar metų planas įsigyti, nusipirkti ir turėti. Ar kada tenkino tų planų išsipildymas? Kaip dažniai jie tapdavo tik kitų planų pradžia, gyvenimą paversdami alinančiu ir nesibaigiančiu bėgimu. Ir tikrai, Advento metu, mes pamatome daug gąsdinančių tiesos dalykų apie šį pasaulį, apie kitą žmogų ir save. Mus neramina ir gąsdina blogis ir ribotumas egzistuojantis šalia mūsų ir mumyse, kuris verčia susigūžti ir slėptis. Kas yra tie dalykai mūsų gyvenimuose, kurie verčia jaustis nesaugiai, kurie kelia baimę, kurie priverčia slėptis nuo kito, nuo savęs ir nuo gyvenimo? Jų įvardijimas, gali tapti naujos kelionės, naujo gyvenimo pradžia.

Tauta, kuri vaikščiojo patamsiais pamatė skaisčią šviesą (pranašas Izaijas). Ne apie naują elektros jungčių sistemą ar kalėdinių šviesų girliandas kalbėjo Pranašas Izaijas. Kalbėjo apie tautą ir žmones kaip mes. Žvelgdamas į juos ir jų liūdnus gyvenimus skelbė jiems naują gyvenimo kokybę ir visų gyvenimo dalykų, net kančios ir mirties, prasmę įsikūnijusiame Dievo Žodyje Jėzuje Kristuje.

Daug kartų ir įvairiais būdais, istorijos bėgyje, Dievas kalbino žmogų tikram gyvenimui. Tačiau žmogus nesuprato ir bijojo per gamtos reiškinius ar pačią gamtą kalbančio Dievo. Toks svetimas Jis jiems buvo. Galiausia iš meilės savo kūriniui, Dievas prakalbo į žmogų žmogaus žvilgsniu ir žodžiu. Dievo meilė ir malonė žmogui turi savo veidą ir savo vardą – tai Jėzaus veidas ir Jėzaus vardas. Šiame bauginančiame laikotarpyje, kada žmonės, susidūrę su šio pasaulio skausmu, žaizdomis ir skurdu, taip ieško Dievo ir Jo artumo – Jėzus yra atsakymas į šitą žmogaus širdies ieškojimą. Jei žmogus ieškos pikto, kerštingo ir baisaus Dievo – nusivils. Biblijinis Dievas neįsikiš į šio pasaulio įvykius, savo galinga ir naikinančia ranka. Ne todėl, kad negalėtų, bet todėl kad pasaulio blogio ir suklupimo šešėlio esam paženklinti kiekvienas. Dar ir todėl, kad sukūręs šį pasaulį ir žmogų Dievas neatšaukiamai paskelbė, kad tai yra gera. Kiek šis pasaulis tampa meilės ir bendrystės vieta priklauso nuo kiekvieno šios planetos žmogaus.  

Kalėdų šventės – Jėzaus Kristaus gimimo įvykis istorijoje. Tai džiugioji ir pagrindinė švenčių žinia kiekvienam žmogui. Tai tikrosios pasaulio šviesos atėjimas į pasaulio ir širdies tamsą. Atėjo kaip skurdžiausias pasaulio gyventojas, Betliejaus tvarte, kad nė vienas šalia Jo nesijaustume svetimas. Savo lūpomis tarė visų mūsų vardus ant Kryžiaus aukos. Savo žvilgsnį pirmiausia kreipė ten kur didžiausia nuodėmė, kur didžiausias skausmas, ašaros ir neviltis. Rankas pirmiausia tiesė laiminti ir guosti tuos, kurie ir saviems tapo svetimais. Savo pėdomis nesigėdijęs paliesti šios žemės Dievas ją palaimino. Nepanaikino skausmo ir nesantaikos ar blogio, bet visam tam suteikė kitą, anapusinę prasmę. Tų, kurie leido, kad Jėzus paliestų, gyvenimai niekada nebebuvo ir nebebus tokie patys. Jėzus nėra pretenzingas Dievas, Jis neatima nei laisvės, nei gyvenimo, nei džiaugsmo, priešingai tik suteikia, nes pats ne kartą sakė: „Atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą. Kad apsčiai Jo turėtų“. Ir per prievartą Jis nesibrauna į žmogaus gyvenimą. Betliejaus nakties įvykis, kai neatsirado Jam vietos žmonių užeigoje, rodo, kad ir šiandien neprašytas nesiverš į mūsų namus ir gyvenimus. Jis moka tyliai susirangyti kamputyje ir būti nepastebėtas.  Lygiai taip pat lydės per gyvenimą tyliai, gal kiek iš tolo, kad leistų iš tikro Jo išsiilgi ir įsileisti kaip laukiamą ir mylimą Dievą. Jėzaus gimimas žmogumi nuostabiausia Kalėdų žinia. Šitoje žinioje ypatingai išryškėja kiekvieno pasaulio žmogaus vertybė. Šitoje Kalėdų – Jėzaus gimimo žinioje – pamatykime kiekvienas save kaip ypatingą vertybę šiame pasaulyje. Atraskime ir suvokime visus gyvenamus gyvenimus bei žmones ne kaip tai kas įprasta ar privaloma, bet kaip dovaną mums.  Gimusio Jėzaus artumoje savo gyvenimus bei save pačius pamatykime kaip SUKURTUS TYČIA.

„Jis atėjo pas mus nešinas viltimi. Mes esame kviečiami priimti šią viltį. Jis atėjo pasakyti, kad jis yra stipresnis už mirtį, kad Jo gerumas didesnis už žmogaus piktumą. Jis mums atnešė savo gailestingumą. Kalėdos mus kviečia atverti širdis gailestingumui ir atleidimui“. (Popiežius Pranciškus)

 

Palaimintų Šv. Kalėdų ir Naujųjų 2016 Dievo Gailestingumo metų!

 

Kalėdos 2015

Kalėdos 2015

Pamaldų laikas:

    • Kūčios (12.24) – Šv. Mišios:
      • 8.00 val. – Kūčių ryto;
      • 18.00 val. – Kūčių vakaro;
      • 21.00 val. – Kalėdų nakties.
    • Kalėdos (12.25) – Šv. Mišios:
      • 8.00 val. – Kalėdų ryto;
      • 10.00 val. – Kalėdų dienos;
      • 12.00 val. – Kalėdų dienos;
      • 18.00 val. – Kalėdų vakaro.
    • Kalėdų II diena (12.26) – Šv. Mišios:
      • 00; 10.00; 12.00; 18.00 val.
    • Gruodžio 31 d. – 18.00 val. padėkos už praėjusius metus Šv. Mišios.
    • Sausio 1 dienąŠv. Mišios:
      • 8.00; 10.00; 12.00 ir 18.00 val.

    Šventinių dienų kalendorius

      • Kūčių vakarienė (12.24) – kaip ir kasmet, parapijos Caritas ir parapijos kunigai kviečia vienišus tikinčiuosius, kurie neturi galimybės aplankyti savo artimųjų, arba jų artimieji negali grįžti namo, Kučių vakarienei į parapijos namus 16.00 val. Jeigu jūsų kaimynystėje yra vienišų žmonių padrąsinkite ir pakvieskite juos ateiti. Iki gruodžio 20 dienos reikėtų pranešti į parapijos raštinę apie Jūsų dalyvavimą;
      • Kalėdos (12.25) – Kalėdų švenčių dienomis Šv. Mišios bus aukojamos tikinčiųjų intencijomis už jų artimuosius.
      • Kalėdų II diena (12.26) – 13.00 val. bažnyčioje tradicinis Palangos miesto pučiamųjų orkestro kalėdinės muzikos koncertas.
      • Šv. Šeimos šventė (12.27) – Šventosios Šeimos sekmadienis:
        • poros gyvenančios katalikiškoje santuokoje bus kviečiamos paliudyti ir atnaujinti santuokos sakramento malonę.
        • 00 val. Sumos Šv. Mišių metu melsimės už šeimas.
        • Mišiose dalyvaujančios poros bus kviečiamos atnaujinti santuokos įžadus ir laiminamos asmeniniu palaiminimu.
        • Po Šv. Mišių šventinė programa (išsamesnė informacija bus paskelbta vėliau).

      Džiugių ir Palaimintų Švenčių Visiems Jums!