6 balandžio, 2014
br. Julius Sasnauskas OFM
Šiandien Evangelija mums kalba apie Lozoriaus prikėlimą iš mirusiųjų. Geroji žinia pristato Jėzų kaip gyvenimo ir amžinybės Viešpatį. Dažnai sukoncentruojamas dėmesys į Jėzų kaip į paguodą ir ramybę, pasitinkančią žmogų amžinybėje, po mirties. Tačiau Jėzus yra ne tik amžinybės, bet ir gyvenimo, dabartinio gyvenimo Viešpats.
Lozoriaus prikėlimo iš mirusiųjų istorija brangi kiekvienam, kuris patyrė mirties įvykį ir jos paslaptį savo gyvenime. Daug ką atiduotume, kad būtume Mortos ir Marijos vietoje ir galėtume Jėzų išmelsti grąžinti artimą.
Aiškus Evangelijos įvykis, iš tikro yra kupinas paslapties, kaip ir pats Dievas. Daug nepaaiškintų ir neatskleistų dalykų, nes Dievo veikimo kelias niekada nebus iki galo suprastas ir įrėmintas. Galimi tik svarstymai, mąstant apie Jėzaus neskubėjimą prie sergančio draugo ar net juntamą delsimą. Tačiau Evangelija kalba apie kitokį Dievo veikimą. Apie Jo buvimą kartu ir kai Jo nejaučiame ar neregime. Kalba apie visiškai asmenišką Jėzaus susitapatinimą su žmogaus istorija. Jo ašaras ir Jo kentėjimą kartu su žmogumi.
Evangelija teikia viltį, mąstant kad Dievo veikimas pasireiškia ypatingai tada, kai jau išnaudota viskas kuo žmogišku skaičiavimu ir planavimu taip pasitikėjome. Jo veikimas prasideda kai žmogaus širdis jau visiškai atvira Jo prisilietimui. Tokiomis akimirkomis, nebūtinai mirties akivaizdoje, pajunti amžinybės dvelksmą jau čia, jau dabar. Išryškėja Jėzaus buvimas kartu visur.
Pasaulis jau niekada nebebus toks kaip kad buvo iki Jėzaus. Jis pakeistas ir perkeistas. Net besitęsiančio blogio ar vis išlendančios nuodėmės akivaizdoje. Su Jėzumi viskas „skamba“ kitaip. Viešpaties paliestas žmogus jau nebebus toks pat. Net praeitis, kad ir kokia ji būtų, neištrinama, neiškerpama, tiesiog viso gyvenimo paveiksle ji tampa malone, nes leido Jam priartėti ir tas žmogaus gyvenimo paveikslas, net be jokių didžiulių atsivertimų, stebuklingų žygdarbių, tačiau jis jau yra nušviestas naujos šviesos.
Dievo pažadas ir tikėjimas Juo nežada patogumo ar „minkštų patalų“. Dievo pažadas ir buvimas kartu įgalina dalyvauti pasaulio ir Karalystės kūrime. Tikroji gavėnios atgaila, tikrasis atsigręžimas į Dievą ir leidimas veikti mūsų gyvenime siūlo daugiau nei netikrą paguodą, netikrą ramybę ir netikrą gyvenimą. Įtartina ir abejotina turėtų būti patogi atgaila ar artimo meilės gailestingumo darbai, jei dėl Jėzaus, jei su Jėzumi neplėšai savęs, nedalini, neįsipareigoji kažkam, nors ir atrodytų mažam ir nereikšmingam, bet nuolatiniam apsisprendimui už Jį.
Keliavimas su Jėzumi ir leidimas būti Jo paliestiems iššauks konfliktą. Konfliktą su savimi, savo paties susikurtu netikru gyvenimu. Iššauks konfliktą su pasauliu, kuriame stosi ginti paties mažiausio ir vargingiausio, kai nebenorėsi ir nesitenkinsi pigiu bendravimu, pigia meile, pigiu ir netikru gyvenimu.
Nepraleiskim tos Velykų – Kristaus Prisikėlimo ir jo amžino gyvenimo Bažnyčioje per žmones žinios. Jo artumas yra begalinis naujumas, kurį Jis atneša, įžengęs į mūsų gyvenimus ir likimus.
© Vitalijaus Janušonio nuotraukos
5 balandžio, 2014
Keletas minčių iš antrosios susikaupimo savaitgalio – rekolekcijų dienos.
br. Julius Sasnauskas OFM
Susitikimo bažnyčioje metu, turėjome galimybę dar kartą pamąstyti apie Kristaus Prisikėlimo įvykio svarbą tikinčiojo žmogaus gyvenime. Bažnyčios, liturgijos ir mūsų visų tikėjimo centras – Šv. Velykos. Viskas gimsta iš Velykų – iš Jėzaus kančios, mirties, ir svarbiausia, iš prisikėlimo įvykio. Prisikėlimo šventimo centre krikšto liturgija, per kurią, tikintysis, savo Krikšto dieną panardinamas naujam gyvenimui Kristuje, su Kristumi ir su visa Bažnyčia. Didžiulis dėmesys ir šventė ne tik tiems, kurie Velyknakčio liturgijos metu priima Krikštą, bet šventė ir džiaugsmas visai tikinčiųjų bendruomenei. Kodėl? Todėl, kad Bažnyčia gyva per gyvus žmones. Žmogus yra gyvas Jėzaus prisikėlimo patvirtinimo ir visos Bažnyčios gyvybės ženklas pasauliui.
Mūsų Krikšto diena… Kada ji buvo? Kurioje parapijoje? Bažnyčioje? Kur krikštykla, prie kurios per nuplovimą Krikšto vandeniu tapome naujais Dievo kūriniais? Krikšte vyksta daugiau nei regima ir užfiksuojama fotoaparatų blykstėmis. Kai kūdikis krikštijamas, mamos viltyje, artimųjų nuotaikoje ir tikėjime gyvas suvokimas, kad vyksta kažkas svarbaus ir naujo.
Pagrindinis Bažnyčios liudijimas vyksta per asmeninę patirtį. Jau nuo Šv. Rašto laikų iki šiandien – mes su Juo valgėme, mes matėme Jį, mes kalbėjome su Juo – skaitome apaštalų liudijimą Naujajame Testamente. Nebūtinai regimai, nebūtinai apčiuopiamai – kaip apaštalas Paulius neregėjęs Jėzaus kalba apie asmeninį santykį su Juo. Tas Viešpaties artumo apsireiškimas nuolat vyksta ir mūsų gyvenimuose.
Visko būna tikėjimo kelyje… Todėl ir stiprinamės Jėzaus Kūnu, Šv. Raštu, Sakramentais, šventųjų užtarimu ir pavyzdžiais, kitais, šalia esančiais žmonėmis. Kartais kasdienybė užgožia, bet kaip nenutrūkstama gija per gyvenimus eina Jėzaus vedimas ir Jo buvimas šalia.
Kaip svarbu, išmokti žiūrėti į gyvenimą per atstumą. Tada geriausiai pamatome Jo vedimą, nes akimirkos nuotaikos ir trumpalaikiai įvykiai gundo nubraukti viską kas buvo iki šiol ir įrėmina ateitį į akimirkos nuotaiką. Bet kai pažiūri, kai išmoksti žiūrėti į gyvenimą per atstumą, tarytum atsitraukęs, matai Dievo pažadą, išsipildantį konkrečioje savo istorijoje.
Tikėjimo istorijoje ir kelionėje yra labai svarbi bendruomenė, kitų buvimas šalia. Gal ne visada simpatiškų ar būtinai tokių pat kaip mes, tačiau liudijančių bandymą gyventi tikėjimu ir šitaip tampančiu, Jėzaus gyvybės žmogaus gyvenime, mums ženklu. Tikinčiųjų bendruomenė nėra ir neturėtų būti vien žmogiškas susirinkimas, nes būry geriau nei vienam. Tikėjimo kelionėje yra akimirkų kai reikia, norisi ar būtina pasitraukti į tylą ir vienatvę. Tačiau tikėjimo bendruomenė susirenka, nes trokšta dalintis Jėzaus pažinimo džiaugsmu. Per skirtingas patirtis, to paties Dievo pažinimu. Kaip sako Popiežius Pranciškus, dalindamiesi tikėjimu, pamatome, kad kur benuvestų tikėjimas, ten jau yra Jėzaus pėdos. Ten jis jau buvo. Kad ir koks įvykis benutiktų.
Švęsdami atgailą, pirmiausia švenčiame Dievo Gailestingumą. Nuodėmė ir žmogaus trapumas iššaukė begalinę Dievo meilę Jėzuje Kristuje. Du žodžiai – Dievo Gailestingumas ir Jo Meilė kiekvienam žmogui. Žodžiai, savyje talpinantys daug daugiau nei jausmą ar norą gyventi tais jausmais. Dievo gailestingumas skaudus ir valingas – pradedant nuo biblinių pranašų sužadėtinės ir sužadėtinio simbolių. Baigiant Jėzumi Kristumi, kuris dėl žmogaus, dėl kiekvieno žmogaus nesilaikė savo lygybės su Dievu. Blogis nėra vien faktas – padariau tą ar aną. Blogis yra paslaptis, nuo pirmųjų Biblijos puslapių lydinti žmoniją. Tą blogį lydi ir nuolatinė kova su juo ir savimi pačiu. Nuolatinė išpažintis ir vėl grįžimas prie jos, tai teisingas mūsų judesys, ne vien kovoje prieš įvykio faktą, bet judesys link asmeninio patyrimo koks didis ir beribis Jo gailestingumas, Jo meilė, Jo kantrybė, Jo ištikimybė savo pažadui, kuris pildosi mūsų gyvenimuose. Tik šitoks nuolatinis prisilietimas prie Dievo beribio gailestingumo keičia žmogų, o ne grasinimas ar bausmė.
© Vitalijaus Janušonio nuotraukos
Antrąją rekolekcijų dieną baigėme menine programa, kurią mums padovanojo Palangos Senosios Gimnazijos gimnazistai. Susirinkusiuosius jie pradžiugino nuostabiu Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ skaitymu. Dėkojame gimnazijos direktoriui Algirdui Karačionkai už nuolatinį mokinių skatinimą ir palaikymą, vadovėms – Jolitai Vaičiulienei ir Nijolei Šakinienei, gimnazistams – Pauliui Valteriui, Junonai Laukžemytei, Skirmantei Užkuraitei, Monikai Urbytei.
4 balandžio, 2014
br. Julius Sasnauskas OFM
Kaip ir buvo skelbta, penktadienį pradėjome gavėnios susikaupimo – rekolekcijų savaitgalį Palangos parapijoje. Šį savaitgalį kartu su mumis meldžiasi ir Dievo Žodžiu dalijasi br. Julius Sasnauskas OFM.
Pirmoji diena buvo skirta visiems jauniems, amžiumi ir širdimi, žmonėms. Kai kalbama iš širdies ir gyvenimiškos patirties, sunku ir gal net neįmanoma sutalpinti į raidžių ir teksto rėmus. Tačiau norisi bent maža dalele to, kas buvo su mumis ir tarp mūsų, pasidalinti. Keletas minčių iš susitikimo.
Kartais gąsdinanti, savo ribojimais ir draudimais, atrodo gavėnia… Sunku ja gyventi kai ji prasideda nuo minčių – to negaliu, šitas draudžiama ir pan., tačiau gavėnios esmė – įdomi vidinė kelionė, link krikšto pažadų atnaujinimo. Kelionė, kurią ypatingai išryškina bendruomenių katechumenai (suaugusieji, trokštantys ir besiruošiantys priimti Krikšto sakramentą), artėjantys prie sakramento. Kiekvienam krikščioniui gavėnia – ėjimas link Velyknakčio vigilijos, kur atnaujinami Krikšto pažadai. Natūralu, mąstant apie save, šalia esantį, apie Dievą, suvokti, kad nori kažko atsisakyti, kažką keisti, kažkuo dalintis. Taigi gavėnia, pirmiausia yra laikas skirtas dar artimiau ir labiau pažinti Dievą. Visą gavėnios laikotarpį, susivaldymas, askezė ir atgaila turi vienintelį tikslą – padaryti mūsų širdį atviresnę Viešpačiui.
Būna gyvenime akimirkų, kai su netikėtai, trumpam sutiktu žmogumi, nedrąsiai užsimezgęs pokalbis virsta tvirta draugyste. Būna, kad tik pradėjęs bendrauti, jauti, kad gali pasitikėti tuo žmogumi, gali keliauti su juo, su juo įdomu. Tokią pat trauką turi Jėzus. Kai pažįsti Jį, pajauti, kad gali keliauti su Juo, pasitikėti, rasti Jam vietos savame gyvenime. Pamilus Jėzų, užsimezgęs ryšys su Juo, nenubraukia, nesumenkina ir nenustumia regimojo pasaulio į nuošalę. Priešingai, iš artimo asmeninio bendravimo su Jėzumi gimsta naujas ryšys – su savimi, šalia esančiu žmogumi ir visu regimuoju pasauliu.
Prieš Šv. Mišių auką, ne tik parapijos jaunimas, bet ir visi bažnyčioje buvę tikintieji, apmąstė Jėzaus Kryžiaus Kelią, įvardindami „14 Jėzaus trūkumų“. Tai trūkumai, dažnai pastebimi žvelgiant iš protingos, skaičiuojančios ir „šiandienos“ žmogaus perspektyvos, kurie provokuoja, kad tai taptų mūsų savasties dalimi. Pasitikėjimas žmogumi, atlaidumas to prašančiam, ypatingas vertinimas kiekvieno, kad ir pasiklydusio žmogaus, ir tai tik keletas iš tų keturiolikos, kurie buvo apmąstyti Kryžiaus Kelyje.
Šv. Mišių metu br. Julius pridėjo dar vieną Jėzaus trūkumą – nenuspėjamumą. Sunku, žmogaus minties kategorijomis, sutalpinti, įrėminti Jėzų ir Jo veikimą. Jis nenuspėjamas… Nežinai, žmogau, kada, per ką ir kokį įvykį būsi Jo paliestas, pakeistas ir pašauktas. Jis randa būdų kaip prakalbinti kiekvieno mūsų širdį, kad gyventume su Juo, per Jį ir Jame.
P.S. tai nėra tikslios citatos, nei įrašo perteikimas tekste. Tai mintys, tarp daugelio kitų minčių iš pirmos rekolekcijų dienos.
© Vitalijaus janušonio nuotraukos
