Su Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimo švente!

18 balandžio, 2014

Švęsdami Šv. Velykas mes švenčiame Jėzaus Kristaus prisikėlimo įvykį. Kažin ar įmanoma patirti autentišką velykinį džiaugsmą, viltį ir šventę be Jėzaus Kristaus. Todėl tikinčio žmogaus velykinio džiaugsmo šaltinis ir centras yra Jėzus Kristus. Už mus kentėjęs, miręs ir prisikėlęs. Kaip apaštalas Paulius sako: „Jei Kristus neprisikėlė, tai tuščias mano tikėjimas ir viltis“.

kun. dr. Marius VENSKUS

Sveikinant švenčių proga, jeigu norime sveikinti iš širdies, neįmanoma atsiriboti nuo asmeninės patirties ir įvykių. Rašydamas keletą minčių artėjančių Velykų proga negaliu ir nemoku atsiriboti nuo tos visos Gavėnios kelionės, kurioje kartu su visa parapija keliavome nuo pat Pelenų trečiadienio iki Didžiosios savaitės, kuri prasidėjo Verbų sekmadieniu, vedančiu per didįjį tridienį į Velykų rytą. Netikras būtų velykinis džiaugsmas, jeigu tarytum iš niekur atsidurtume Velykų ryte. Netikras ir trumpas būtų naujo gyvenimo šventimas, jeigu tyloje nepamatytume ir nesuprastume senojo, gyvento gyvenimo, tuštumo ir beprasmybės. Nėra Velykų ryto be Didžiojo Penktadienio vienatvės, išdavimo, skausmo ir klausimų be atsakymų. 

Neįmanoma atsiriboti nuo asmeninės patirties

Tebus keletas Gavėnios minčių kaip padrąsinimas, kvietimas ir linkėjimas. Man, tau ir mums visiems.

Gavėnia kitaip

Kartais gąsdinanti, savo ribojimais ir draudimais, atrodo Gavėnia… Sunku ja gyventi, kai ji prasideda nuo minčių „to negaliu, tai draudžiama ir pan.“, tačiau Gavėnios esmė – įdomi vidinė kelionė link krikšto pažadų atnaujinimo. Kelionė, kurią ypatingai išryškina bendruomenių katechumenai (suaugusieji, trokštantys ir besiruošiantys priimti Krikšto sakramentą), artėjantys prie sakramento. Kiekvienam krikščioniui Gavėnia – ėjimas link Velyknakčio vigilijos, kur atnaujinami Krikšto pažadai. Natūralu, mąstant apie save, šalia esantį, apie Dievą, suvokti, kad nori kažko atsisakyti, kažką keisti, kažkuo dalintis. Taigi Gavėnia, pirmiausia yra laikas, skirtas dar artimiau ir labiau pažinti Dievą. Visą Gavėnios laikotarpį susivaldymas, askezė ir atgaila turi vienintelį tikslą – padaryti mūsų širdį atviresnę Viešpačiui.

Velykų švenčių esmė

Bažnyčios, liturgijos ir mūsų visų tikėjimo centras – Šv. Velykos. Viskas gimsta iš Velykų – iš Jėzaus kančios, mirties, ir, svarbiausia, iš prisikėlimo įvykio. Prisikėlimo šventimo centre krikšto liturgija, per kurią tikintysis savo Krikšto dieną panardinamas naujam gyvenimui Kristuje, su Kristumi ir su visa Bažnyčia. Didžiulis dėmesys ir šventė ne tik tiems, kurie Velyknakčio liturgijos metu priima Krikštą, bet šventė ir džiaugsmas visai tikinčiųjų bendruomenei. Kodėl? Todėl, kad Bažnyčia gyva per gyvus žmones. Žmogus yra gyvas Jėzaus prisikėlimo patvirtinimo ir visos Bažnyčios gyvybės ženklas pasauliui.

Pagrindinis Bažnyčios liudijimas vyksta per asmeninę patirtį. Jau nuo Šv. Rašto laikų iki šiandien – mes su Juo valgėme, mes matėme Jį, mes kalbėjome su Juo – skaitome apaštalų liudijimą Naujajame testamente. Nebūtinai regimai, nebūtinai apčiuopiamai – kaip apaštalas Paulius, neregėjęs Jėzaus, kalba apie asmeninį santykį su Juo. Tas Viešpaties artumo apsireiškimas nuolat vyksta ir mūsų gyvenimuose.

Naujas gyvenimas Kristuje

Švč. Sakramento adoracijos altorius

Būna gyvenime akimirkų, kai su netikėtai, trumpam sutiktu žmogumi, nedrąsiai užsimezgęs pokalbis virsta tvirta draugyste. Būna, kad tik pradėjęs bendrauti, jauti, kad gali pasitikėti tuo žmogumi, gali keliauti su juo, su juo įdomu. Tokią pat trauką turi Jėzus. Kai pažįsti Jį, pajauti, kad gali keliauti su Juo, pasitikėti, rasti Jam vietos savame gyvenime. Pamilus Jėzų, užsimezgęs ryšys su Juo nenubraukia, nesumenkina ir nenustumia regimojo pasaulio į nuošalę. Priešingai, iš artimo asmeninio bendravimo su Jėzumi gimsta naujas ryšys – su savimi, šalia esančiu žmogumi ir visu regimuoju pasauliu. Pasaulis jau niekada nebebus toks, kaip kad buvo iki Jėzaus. Jis pakeistas ir perkeistas. Net besitęsiančio blogio ar vis išlendančios nuodėmės akivaizdoje. Su Jėzumi viskas „skamba“ kitaip. Viešpaties paliestas žmogus jau nebebus toks pat. Net praeitis, kad ir kokia ji būtų, neištrinama, neiškerpama, tiesiog viso gyvenimo paveiksle ji tampa malone, nes leido Jam priartėti ir tas žmogaus gyvenimo paveikslas, net be jokių didžiulių atsivertimų, stebuklingų žygdarbių, tačiau jis jau yra nušviestas naujos šviesos. Keliavimas su Jėzumi ir leidimas būti Jo paliestiems, iššauks konfliktą. Konfliktą su savimi, savo paties susikurtu netikru gyvenimu. Iššauks konfliktą su pasauliu, kuriame stosi ginti paties mažiausio ir vargingiausio, kai nebenorėsi ir nesitenkinsi pigiu bendravimu, pigia meile, pigiu ir netikru gyvenimu.

Tikėjimo bendruomenė

Tikėjimo istorijoje ir kelionėje yra labai svarbi bendruomenė, kitų buvimas šalia. Gal ne visada simpatiškų ar būtinai tokių pat kaip mes, tačiau liudijančių bandymą gyventi tikėjimu ir taip tampančiu Jėzaus gyvybės žmogaus gyvenime mums ženklu. Tikinčiųjų bendruomenė nėra ir neturėtų būti vien žmogiškas susirinkimas, nes būry geriau nei vienam. Tikėjimo kelionėje yra akimirkų, kai reikia, norisi ar būtina pasitraukti į tylą ir vienatvę. Tačiau tikėjimo bendruomenė susirenka, nes trokšta dalintis Jėzaus pažinimo džiaugsmu. Per skirtingas patirtis to paties Dievo pažinimu. Kaip sako Popiežius Pranciškus, dalindamiesi tikėjimu, pamatome, kad kur benuvestų tikėjimas, ten jau yra Jėzaus pėdos. Ten jis jau buvo. Kad ir koks įvykis benutiktų.

Visko būna tikėjimo kelyje… Todėl ir stiprinamės Jėzaus Kūnu, Šv. Raštu, Sakramentais, šventųjų užtarimu ir pavyzdžiais, kitais, šalia esančiais žmonėmis. Kartais kasdienybė užgožia, bet kaip nenutrūkstama gija per gyvenimus eina Jėzaus vedimas ir Jo buvimas šalia. Kaip svarbu išmokti žiūrėti į gyvenimą per atstumą. Tada geriausiai pamatome Jo vedimą, nes akimirkos nuotaikos ir trumpalaikiai įvykiai gundo nubraukti viską, kas buvo iki šiol ir įrėmina ateitį į akimirkos nuotaiką. Bet kai pažiūri, kai išmoksti žiūrėti į gyvenimą per atstumą, tarytum atsitraukęs, matai Dievo pažadą, išsipildantį konkrečioje savo istorijoje.

Atgaila – kaip nuolatinis apsisprendimas

Švęsdami atgailą, pirmiausia švenčiame Dievo gailestingumą. Nuodėmė ir žmogaus trapumas iššaukė begalinę Dievo meilę Jėzuje Kristuje. Du žodžiai – Dievo gailestingumas ir Jo meilė kiekvienam žmogui. Žodžiai, savyje talpinantys daug daugiau nei jausmą ar norą gyventi tais jausmais. Dievo gailestingumas yra skaudus ir valingas – pradedant nuo biblinių pranašų sužadėtinės ir sužadėtinio simbolių. Baigiant Jėzumi Kristumi, kuris dėl žmogaus, dėl kiekvieno žmogaus nesilaikė savo lygybės su Dievu. Blogis nėra vien faktas „Padariau tą ar aną“. Blogis yra paslaptis, nuo pirmųjų Biblijos puslapių lydinti žmoniją. Tą blogį lydi ir nuolatinė kova su juo ir savimi pačiu. Nuolatinė išpažintis ir vėl grįžimas prie jos, tai teisingas mūsų judesys, ne vien kovoje prieš įvykio faktą, bet judesys link asmeninio patyrimo, koks didis ir beribis Jo gailestingumas, Jo meilė, Jo kantrybė, Jo ištikimybė savo pažadui, kuris pildosi mūsų gyvenimuose. Tik toks nuolatinis prisilietimas prie Dievo beribio gailestingumo keičia žmogų, o ne grasinimas ar bausmė. Tikroji Gavėnios atgaila, tikrasis atsigręžimas į Dievą ir leidimas veikti mūsų gyvenime siūlo daugiau nei netikrą paguodą, netikrą ramybę ir netikrą gyvenimą. Įtartina ir abejotina turėtų būti patogi atgaila ar artimo meilės gailestingumo darbai, jei dėl Jėzaus, jei su Jėzumi neplėšai savęs, nedalini, neįsipareigoji kažkam, nors ir atrodytų mažam ir nereikšmingam, bet nuolatiniam apsisprendimui už Jį.

Dievo nuolatinis artumas Jėzuje Kristuje

Taip dažnai, atrodytų, aiškūs Evangelijos įvykiai, iš tikro yra kupini paslapties, kaip ir pats Dievas. Daug nepaaiškintų ir neatskleistų dalykų, nes Dievo veikimo kelias niekada nebus iki galo suprastas ir įrėmintas. Evangelija kalba apie kitokį Dievo veikimą. Apie Jo buvimą kartu ir kai Jo nejaučiame ar neregime. Kalba apie visiškai asmenišką Jėzaus susitapatinimą su žmogaus istorija. Jo ašaras ir Jo kentėjimą kartu su žmogumi. Evangelija teikia viltį, mąstant, kad Dievo veikimas pasireiškia ypatingai tada, kai jau išnaudota viskas, kuo žmogišku skaičiavimu ir planavimu taip pasitikėjome. Jo veikimas prasideda, kai žmogaus širdis jau visiškai atvira Jo prisilietimui. Tokiomis akimirkomis, nebūtinai mirties akivaizdoje, pajunti amžinybės dvelksmą jau čia, jau dabar. Išryškėja Jėzaus buvimas kartu visur. Dievo pažadas ir tikėjimas Juo nežada patogumo ar „minkštų patalų“. Dievo pažadas ir buvimas kartu įgalina dalyvauti pasaulio ir Karalystės kūrime.

Nepraleiskim tos Velykų – Kristaus Prisikėlimo ir jo amžino gyvenimo Bažnyčioje per žmones žinios. Jo artumas yra begalinis naujumas, kurį Jis atneša, įžengęs į mūsų gyvenimus ir likimus. Visiems palaimingų Jėzaus Prisikėlimo švenčių!

kun. dr. Marius VENSKUS, 2014 04 17

Didžioji savaitė

13 balandžio, 2014

Verbų sekmadienį prasideda Didžioji savaitė. Pačios svarbiausios šios savaitės dienos – Didysis tridienis: ketvirtadienis, penktadienis ir Velyknaktis: naktis iš šeštadienio į sekmadienį. Kodėl ši savaitė vadinama Didžiąja? Todėl, kad per ją paminimi didieji mūsų tikėjimo slėpiniai. Kaip šv. Paulius sakė: „Jei Kristus neprisikėlė, tai tuščias mano tikėjimas ir viltis“.

Didysis ketvirtadienis

Ketvirtadienį visuomet būna tarsi dvi dalys. Pirmoji – Katedrose, kur švenčiamos Krismos Mišios. Vyskupas kartu su visais kunigais, kurie tą dieną gali susirinkti, dalyvauja Mišiose ir pašventina aliejus. Aliejai naudojami įvairiuose sakramentuose: per Krikštą, Sutvirtinimą, be to, Ligonių patepimui. Tai labai įspūdinga šventė, ypač kunigams. Pavyzdžiui, Vatikane, vykstant koncelebracijai, apie Petro išpažinimo altorių susirenka pora, trys tūkstančiai kunigų, kad pajustų tarpusavio vienybę. Tos Mišios vyksta ketvirtadienį dienos metu. O vakaras jau skirtas labai ypatingai paminėti Paskutinę vakarienę, nes paprastai kiekvienos Mišios yra Paskutinės vakarienės atminimas. Tačiau ketvirtadienio vakarą prisimename Kristaus su apaštalais valgomą vakarienę, jo kojų plovimą. Kai kada bažnyčioje vadovaujantis liturgijai kunigas parinktiems žmonėms plauna kojas. Tai vyksta ne kiekvienoje bažnyčioje. Lietuvoje man mažai kur teko tai matyti. O štai bendruomenėse, kartu švenčiančiose Eucharistiją, vyresnysis tiesiog plauna kojas mažesniesiems.

Pas mus dažnai kojų plovimas asocijuojasi su valymu, tačiau iš tiesų tai daugiau simbolinis, labai išraiškingas gestas. Tai kartojimas to, ką darė Jėzus. Pagal Jono evangeliją, Paskutinės vakarienės metu Jis susijuosė, paėmė rankšluostį ir plovė mokiniams kojas. Tai – visiškas apvertimas. Nes kojų plovimas – vergo darbas šeimininkui, o ne gerbiamo garbstomo mokytojo patarnavimas savo mokiniams. Tai mūsų įprasto didingumo, pranašumo prieš kitus supratimo apvertimas, kuris leidžia truputį kitaip į viską pažvelgti.

Kitas esminis Paskutinės vakarienės momentas – duonos laužymas. Kai Kristus ėmė duoną, sakė imti ir valgyti, nes tai Jo kūnas. Davė dalytis taurę vyno, nes tai – taurė naujosios sandoros Jo kraujo, kuris už mus praliejamas.

Didysis ketvirtadienis – ypatinga diena. Tai – Eucharistijos įsteigimas ir perdavimas Jo galios mokiniams. Todėl ketvirtadienį minimas kunigystės įsteigimas.

Paprastai pagal seną lietuvių tradiciją po vakarinių pamaldų, iškilmingos liturgijos, visose bažnyčiose nutyla varpai, vargonai. Ir lieka tokia labai jautri tyla, susikaupimas prieš Didįjį penktadienį – Kristaus kančią. Vakare dar į specialų altorių pernešamas Švenčiausiasis sakramentas, prie kurio visą vakarą (kai kur ir per naktį) žmonės pasilieka maldai. Nutyla prie tos dovanos, kuri yra pats Jėzus – pabūti, susikaupti Didžiojo penktadienio šventimui.

Didysis penktadienis

Tai viena diena per metus, kai neaukojamos šventosios Mišios. Nešvenčiama Eucharistija. Kristaus kančios ir mirties diena tikrai labai išskirtinė. Ir popietę, paprastai po trečios valandos (Lietuvoje dažnai vakare), vyksta Didžiojo penktadienio pamaldos. Labai paprastos ir kartu – iškalbingos savo simbolika. Pirmas tų pamaldų momentas, kuris dažnai įstringa žmonėms – kai atėjęs kunigas parpuola ant žemės prieš Kryžių ir meldžiasi. Tą dieną skaitoma Kristaus kančios istorija. Prisimenama tai, ką Jėzus yra padaręs, prisiėmęs, iškentėjęs dėl mūsų.

Didysis penktadienis – proga apmąstyti savo buvimą, savo dalyvavimą toje Kristaus kančioje. Žinoma, ne tiesiogiai, bet savo istorija, savo gyvenimo apsisprendimais. Tą dieną pagerbiamas Kryžius. Lietuvoje kryžiai tradiciškai apgaubiami violetiniu šydu. Violetinė spalva reiškia rimtį ir gedulą, nors tiesiogiai čia dar nėra gedulo, o daugiau rimties, susikaupimo, susimąstymo.

Kai Didįjį penktadienį nudengiame kryžių, jis visu ryškumu, tarsi iš naujo vėl stoja prieš mūsų akis. Išryškėja visu savo brutalumu. Esame įpratę matyti gražiai dekoruotų auksinių kryželių, pakabukų. Tačiau iš tikrųjų Kryžius – mirties ženklas. Išvedę paralelę su dabartimi, galėtume pasakyti – kartuvės. Taigi Didįjį penktadienį Kryžius atsidengia visa žiauria savo realybe. Prieš mūsų akis jis iškyla kaip mirties simbolis. Tačiau neatskiriama ir tai, kad Kryžius po Kristaus tampa išganymo ir meilės simboliu. Kristus jį prisiima, neša, miršta ant Kryžiaus ne dėl pačios kančios, bet iš ištikimybės Dievui, meilės žmogui. Apie visa tai mums savo vidine jėga ir Jėzaus meile kalba kryžiaus ženklas. O jo pagarbinimas – tai sugrįžimas prie centro – Dievo meilės.

Paprastai liaudyje mėgstama vizualiai pavaizduoti Kristaus auką. Vienas iš būdų – tradiciškai Lietuvoje statomas Kristaus kapas. Tarsi prisimenant Jėzaus palaidojimą, bažnyčioje paguldoma Jėzaus figūra arba pastatomas atitinkamas paveikslas, sukuriama kapo aplinka. Žmonės mėgsta ateiti ir pasimelsti prie Jėzaus kapo, tarsi akivaizdžiai matydami – Dievas mirė. 

Didysis šeštadienis

Didįjį šeštadienį kaip ir nieko nebėra. Kristus miręs. Ką daugiau galima pasakyti? Tai – didžiulės tylos diena. Vidinės dvasinės tylos, nusiraminimo prieš kažką labai didelio. Tačiau tai ir Marijos diena. Lietuvoje Didysis šeštadienis net vadinamas Marijos šeštadieniu. Tiesa, kiekvienas šeštadienis gali turėti Didžiojo šeštadienio akcentą.

Kristus miręs, palaidotas, mokiniai išsibėgioję, išsislapstę… Vienintelė, kuri išlaiko tikėjimą, – Marija. Tai gal daugiau pagrįsta visu jos gyvenimu ir, be abejo, jos susijungimu su savo sūnumi. Nuo pat pradžių ji priima tai, kas neįmanoma, tai kas, atrodo, prašoka bet kokią fantaziją, Dievo apreiškimą per angelą: „Štai tu tapsi motina, pagimdysi sūnų“. Dievui nėra negalimų dalykų, ir tai lydi Mariją per visą jos gyvenimą. Nepaisant to skausmo, kurį ji iškenčia po kryžiumi, laidodama sūnų, jos širdyje pasilieka: Dievui nėra negalimų dalykų. Tikėjimas, pasitikėjimas Dievu nežlunga, nedingsta. Taigi Didysis šeštadienis – Marijos diena, kai galime būti drauge su ja toje didžiulėje tyloje, apimti gilaus skausmo, bet drauge jausdami ir viltį, pasitikėjimą. 

Velykų naktis

Didžioji naktis iš šeštadienio į sekmadienį. Mūsų Velyknakčio apeigos, pamaldos prasideda nusileidus saulei. Tos Didžiosios nakties, kai švenčiame Jėzaus prisikėlimą, liturgija labai iškalbinga ir išraiškinga. Pašventinama ugnis, nuo kurios uždegama ir didžioji Velykų žvakė. Kunigas, nešdamas ją į bažnyčią, užgieda „Kristus mums šviečia“. Ryškėja Kristaus prisikėlimo viltis. Žvakės nušvinta bažnyčios tamsoje. Giedamas Velykų šlovinimo himnas, kuris aprėpia visą išganymo istoriją. Tai prisiminimas, ką Dievas padarė dėl žmonių visais laikais, išlaisvindamas išrinktąją tautą, išvesdamas ją iš Egipto, pervesdamas per nendrių (galėtume pavadinti, Mirties) jūrą. Į naują gyvenimą ir laisvę. Jėzus ir mus taip veda, kviesdamas iš nuodėmės mirties į Dievo vaikų gyvenimą.

Velykų naktį skaitoma neįprastai daug skaitinių iš Senojo testamento, – tai vėlgi akivaizdus Dievo vedimo priminimas. Su Naujojo testamento žinia apie prisikėlimą nuskamba Aleliuja. Sugaudžia vargonai, suskamba varpai. Tuo išoriniu triukšmu tarsi norima mus išbudinti iš susikaustymo, liūdesio.

Bažnyčios istorijoje per Velyknaktį visuomet buvo krikštijami įtikėjusieji. Priėmę Evangeliją priimami į Bažnyčią ir nuplaunami Krikšto vandeniu. Čia akivaizdžiausiai prisimenamas senosios tautos išgelbėjimas, Jėzaus išganymas per mirtį ir prisikėlimą. Tai tinkamiausia naktis, tinkamiausias momentas Krikštui. Šventinamas Krikšto vanduo. Dar nepakrikštyti – krikštijami. Tie, kurie jau pakrikštyti, atnaujina Krikšto pažadus – savo įsipareigojimus gyventi su Dievu.

Velyknaktį krikštijami suaugusieji, o ne vaikai todėl, kad jie gali sąmoningai priimti tikėjimą. Tai – jų apsisprendimas, ne išmokus, o sąmoningai priėmus tikėjimo tiesas. Anksčiau krikščionybė nebuvo paveldima, o naujai atrandama, priimama. Kartais krikštydavosi visa šeima. Reikia manyti, ir vaikai, nes Kristaus išgelbėjimą priėmę tėvai, prisiimdami atsakomybę už vaikus, norėjo jiems perduoti tai, kas geriausia, kas išgelbsti. Paskui, laikui bėgant, taip susiklostė, kad dauguma krikščionių krikštijo savo atžalas vaikystėje. Tačiau žmogui visada reikia pačiam apsispręsti, kad ir pakrikštytam kūdikystėje. Ir tas Velyknakčio momentas yra tinkamas dar kartą pasakyti: „Taip, aš krikščionis. Aš tikiu Kristumi, aš priimu Jį. Jis tas, kuriuo pasitikiu. Jis – mano išganytojas“. Tada visi švenčiame Velykų prisikėlimo liturgiją, Eucharistiją, kai džiaugdamiesi vienijamės su prisikėlusiu Jėzumi. 

Velykų sekmadienis

Lietuvoje esame labiau įpratę prie Velykų sekmadienio rytmetinių pamaldų. Dar ne visi suvokia, kad Prisikėlimą švenčiame jau per Velyknaktį. O sekmadienį džiaugiamės kartu su prisikėlusiu Kristumi. Kaip Marija Magdalietė, stovėdama prie tuščio kapo. Ir tą Prisikėlimo žinią nešame pasauliui.

Tradiciškai sekmadienį aplink bažnyčią eina visų mėgstama procesija. Ji irgi simbolizuoja Prisikėlimo žinią, kurią sužinojom, išgirdom pamatę tuščią kapą. Galima sakyti, jog per Velyknaktį patyrę Kristaus prisikėlimą mes tarsi išnešame jį į gyvenimą. Procesija – iškalbingas ėjimas kartu su prisikėlusiu Kristumi. Ir kartu – šventimas Velykų dienos pamaldose.

Sekmadienį Vatikane, Šv. Petro bazilikoje, popiežius aukoja Mišias ir po jų suteikia palaiminimą miestui ir pasauliui. Jis pasveikina žmones jų gimtąja kalba Prisikėlimo šventės proga, ragina juos su džiaugsmu, viltimi, žvelgti į ateitį. Iš tiesų tai ypatinga žinia ir ypatinga diena. Tikintiesiems savaime svarbus Šventojo Tėvo palaiminimas, pasveikinimas. O netikintieji gal taip pat pajunta tos dienos ypatingumą. Popiežius savo autoritetu sujungia viso pasaulio Bažnyčias, – sujaudina net ir netikinčius žmones. 

Kun. Lionginas Virbalas S.J. Didžioji savaitė
2006-04-10
 Bernardinai.lt