31 gruodžio, 2013
Kalėdų laikotarpis ypatingas… Ypatingas savo prasme ir laukimu… Pagaliau galime stabtelti ir susimąstyti – kuo gyvename, kaip ir kam gyvename… Kiek kitaip, gal kiek nuoširdžiau pažvelgti į šalia esantį, kuris, kaip didžiulė Dievo dovana, įprasmina mūsų gyvenimus, suteikdamas pilnatvę ir ramybę…
Šis laikotarpis išties paslaptingas ir stebuklingas, nes tai dovanojimo laikas… Mes tarsi ir žinome, ką gausime dovanų, nujaučiame ar tikimės, bet ta paslaptis išlieka tol kol neišpakuojame, t.y. nepriimame jos širdin. Nes tik tuomet tai tampa prasminga… Kaip norėtųsi, kad dovanotume save kasdien ir vis iš naujo, kad tai nebūtų vien tik Kalėdinis stebuklas… Bet tai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų, juk Kalėdas galime išgyventi kasdien, tik ar mes tam pasiryšime?
Dovanoti meilę yra didžiulė malonė, nes tai kuo pasidalini sugrįžta dvigubai. Tad jei ir ne iš krikščioniškos perspektyvos, tai iš didžiulio egoizmo sau, tai verta daryti. Dovanoti save kitam ar tai nėra mūsų gyvenimo prasmė? Tikiu, kad tik tai gali padaryti mus iš tiesų laimingais, nes tik meilė yra tikras ir vienintelis gyvybės šaltinis…
Džiaugiuosi, kad 2013 m. gruodžio 29 d. Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčioje 12 val. iškilmingose Šv. Mišiose, kurioms vadovavo Telšių vyskupijos augziliaras vyskupas Linas Vodopjanovas OFM, dvasininkai, dar kartelį patvirtino, kad Mūsų bažnyčiai esame svarbus kiekvienas, nepaisant, kuriuo pašaukimo keliu keliaujame. Jau trečius metus iš eilės, Jie mums, sakramentinėje santuokoje gyvenantiems, įteikė didžiulę dovaną, suteikdami galimybę atnaujinti mums svarbią dieną duotą pažadą bei dar kartelį laimindami kiekvieną šeimą. Būtent švęsdami Šventosios Šeimos sekmadienį, galėjome patvirtinti, kad ir mes (186 šeimos) esame Dieviškosios Šeimos liudytojai ir skelbėjai. Kad tik Jų šeimos pavyzdys yra vienintelis ir tikras kelias…
Po Šventų mišių ir santuokos įžadų atnaujinimo į kurortą atvykusios šeimos pakviestos į koncertą Kurhauze.
© Vitalijaus Janušonio nuotraukos
21 gruodžio, 2013
Vaikštinėjant po nurimusią ir vakaru apgaubtą Palangą, pagrindine mūsų miesto gatve, viena šalia kitos besišnekučiuodamos, mane aplenkia dviratininkės. Nutolus jų balsams, pasigirsta paukščio „giesmė“. Kvepia rudeniu… Gamta gyvena kažkokiu kitokiu ritmu nei mūsų kuriamas pasaulis. Kažkokia nesuvokiama prieštara, tokia mums visiems neįprasta. Radijo bangomis transliuojamos dainos apie šaltą žiemą, apie kelionę namo, sniegu padengtais keliais. Televizijos žvaigždės užsklandose apsirengę šilčiausiais rūbais, tuo tarpu mūsų žieminiai apdarai dar kantriai laukia savo eilės. Lietpaltis ar lietaus nepermerkiama striukė nuo ankstyvo rudens tebetarnauja mums. Kita vertus, nepasiklystame ir nenutolstame vienas nuo kito, tarsi būtume rankomis tvirčiausiai susikabinę, įvairiausiose kalėdinėse mugėse ir šurmuliuojančiose gatvėse… Po dienos darbų, taip dažnai sužvarbę ir šlapiom kojom, skubame namo pas artimųjų, kur tikra ramybę padvelkia jų artumas ir šiltas puodelis arbatos. Atsiranda laiko pažvelgti i juos, jų akis, išgirsti ir papasakoti apie save, nes į lauką tikrai nesinori.
Dažnai tekdavo girdėti graudenant ar pačiam linkėti kitiems, neskubėti „peršokti“ per advento ramybę, susikaupimą, susimąstymą į neparuoštą šventimą, nes bus netikra, trumpa ir ilgai netvers. O šiemet pati gamta tarsi pristabdo mus visus, kad išlauktume, išsiilgtume ir kad visas šis džiaugsmas nesibaigtų šventiniu šurmuliu, o tik būtų pradžia kažko gražaus ir naujo. Todėl nepaisant gamtos išdaigų, šis adventas yra didžiulė malonė ir dovana mums visiems.
Adventas, palaimintas savo tikrumu – didžiausiais pranašais Izaijumi ir Jonu Krikštytoju. Pirmasis nesiliovė maldauti, kad prasivertų dangus ir žemėn nužengtų tikros šviesos, tikro džiaugsmo ir tikro gyvenimo šaltinis – Dievo Sūnus. Antrasis – išėjęs iš dykumos, bekompromisis tiesos liudytojas ir Jėzaus, kaip Dievo Sūnaus ir Mesijo, skelbėjas, atsidūręs kalėjime šaukiasi atsakymo: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti?“ ir negauna jokio, žmogiška prasme, paguodžiančio atsakymo, jokio jėgos, galybės ar keliančio baimę ženklo, o tik vienintelę nuorodą į naują ir naujos kokybės paženklintą žmogaus vidinį gyvenimą – nuliūdusiems ir prislėgtiesiems skelbiama Geroji Naujiena.
Panašūs ir mes savo tikrumu į advento pranašus. Nuoširdžiau, nei iki šiol, giedame tradicinę adventinę giesmę „Rasokit dangūs“ ir nors ne visi susimąstome, kad kartu su pranašu Izaijumi prašome prasivėrusį dangų atsiųsti Išganytoją, apie vieną kitą snaigę tikrai, kad pagalvojame… O ir mūsų pačių gyvenimuose susikurtos bėdos ir rūpesčiai (gal kartais ir ne be kitų pagalbos) ar nepaaiškinama kančia, abejonės, išmėginimai, kartu su taip įprastu sniegu nėra paskandinti netikroje paguodoje ir netikrame džiaugsme? Kaip ir Jonas Krikštytojas, šiame laikotarpyje, aiškiau nei bet kada užduodame svarbiausius savo gyvenimo klausimus: „kas toliau? kodėl aš? kodėl man? kas esu? kam esu? kokia viso to prasmė?“.
Neįmanoma patirti autentiško ir tikro Kalėdų švenčių džiaugsmo, nepajutus begalinio adventinio ilgesio, nepaskendus jame, nepažvelgus į save tiesos akimis, neuždavus visų tų „adventinių“ klausimų. Todėl ir palaimintas šis adventas savo tikrumu, nes Izaijo ilgesys virsta džiaugsmu, Jono Krikštytojo dykuma ir abejonė – viltimi, o Betliejaus skurdus gyvulių tvartas – meilės ir Dievo artumo sostu. Ir aš tikiu, kad iš šio neįprastai palaiminto advento, išeisime su tikru džiaugsmu, su tikra viltimi ir tikrai naujom širdim bei naujais gyvenimais.
Norėčiau, kad vos parašius šį laišką Jums, mūsų gatvės apsiklotų sniego patalu ir pakviptų šalčiu. Norėčiau, kad kitąmet šaltukas ir sniegas atkeliautų su žiemos pradžia. Ir tai nereiškia, kad pamąstymus „pritempiu“ prie situacijos ar aplinkybių… Ne, nes kvietimas advento tikrumui, atvirumui, tiesai ir ilgesiui yra ir buvo visada toks pat. Tik šiemet aiškiau, lengviau, gal net patogiau. Todėl labiau ir tikras mums visiems.
Jūsų kunigas Marius VENSKUS
(šis laiškas taip pat buvo publikuotas Vakarinėje Palangoje)
2013m.gruodžio 21d. – 2014m. sausio 6d. Nr.91 (2043)
13 gruodžio, 2013
„Jėzui, kuriam neatsirado vietos žmonių užeigoje, gimė Betliejaus tvartelyje, kaip pats vargingiausias, kaip pats mažiausias ir silpniausias iš visų žmonių. Būtent šitokių būdu atėjęs į šį pasaulį, Jis davė mums artumo, susitapatinimo ir solidarumo pavyzdį su visais, mūsų aplinkoje esančiais, pačiais mažiausias ir vargingiausias žmonėmis“ – šitokiais žodžiais J.E. Vyskupas, pradėdamas Šv. Mišių auką, kreipėsi Laukžemės bažnyčioje į čia susirinkusius Palangos dekanato kunigus, Palangos dekanato parapijų Caritas savanorius ir visus Laukžemės parapijos tikinčiuosius.
2013 12 11 d. Laukžemės parapijoje vyko mūsų dekanato vizitacija, kurioje dalyvavo viso dekanato kunigai bei parapijų Caritas organizacijos vadovai ir savanoriai. Parapijų Caritas atstovai pristatė kokiais būdais parapijos rūpinasi vargingiausiais ir pagalbos reikalingais žmonėmis. J.E. Vyskupas dekanato kunigams ir Caritas savanoriams pristatė Popiežiaus dokumentą „Giliausia Bažnyčios prigimtis“ (visą dokumentą apie Bažnyčios artimo meilės darbų vykdymą galite rasti mūsų parapijos internetiniame puslapyje).
2012 m. lapkričio 11 d buvo paskelbtas popiežiaus Benedikto XVI potvarkis Motu proprio forma: „Intima Ecclesiae natura“. Popiežius Benediktas primena, kad gilioji Bažnyčios prigimtis išreiškiama trijų rūšių tarnyste: Dievo žodžio skelbimu (kerygma-martyria), sakramentų šventimu (leiturgia) ir artimo meilės tarnyste (diakonia).
Dokumente nurodoma, kad karitatyvinės organizacijos, veikiančios Bažnyčios vardu ir išlaikomos tikinčiųjų aukojamomis lėšomis, gali būti steigiamos tik su bažnytinės vyresnybės pritarimu. Taip pat ir apibūdinimas „katalikų“, „katalikiška“ organizacijos pavadinime gali būti naudojamas tik Bažnyčios vyresnybei leidus. Primenama vyskupų pareiga rūpintis, kad vietiniu mastu veikiančios katalikiškos karitatyvinės organizacijos laikytųsi bažnytinės teisės normų, kad būtų gerbiama pinigus jų veiklai aukojančių tikinčiųjų ar fundatorių valia, taip pat, kad šių organizacijų darbuotojai turėtų ne tik jų darbui reikalingą profesinę kompetenciją, bet ir vadovautųsi krikščionišku požiūriu į vykdomą darbą arba bent jį gerbtų.
Popiežiaus dokumente taip pat primenama vyskupų pareiga budėti, kad katalikiškos organizacijos nebūtų įveliamos į su Bažnyčios mokymu nesuderinamą veiklą, taip pat, kad nebūtų finansuojamos organizacijų, kurios siekia Bažnyčiai nepriimtinų tikslų. Tais atvejais, kai nustatoma, kad karitatyvinės organizacijos veikla nesuderinama su Bažnyčios mokymu, vyskupas privalo apie tai viešai informuoti visą bendruomenę, o tokiai organizacijai neleisti save toliau vadinti „katalikiška“ organizacija.
Mūsų parapiją dekanato vizitacijoje atstovavo: Agrifina Senavaitienė, Danguolė Meištinienė, Zina Abrutienė, Elena Metrikienė ir Marija Stancikienė iš Marijos Legiono. Dėkojame parapijos atstovams ir visiems mūsų parapijos Caritas savanoriams už jų kasdienį savęs dovanojimą stokojantiems ir pagalbos reikalingiems mūsų bendruomenės žmonėms.
Keletas akimirkų iš vizitacijos (foto darytos telefonu, tad atsiprašome už kokybę).
1 gruodžio, 2013
Jo Eminencija Kardinolas Audrys Juozas Bačkis
„Jums esu Vyskupas, su Jumis – Krikščionis“ – Šv. Augustino žodžiais pasveikino ir nuostabiai jautriai susivienijo su ligoniais, Jo Eminencija Kardinolas Audrys Juozas Bačkis, pradėdamas Šv. Mišių auką Palangos reabilitacinėje ligoninėje, kurioje ir Jo Eminencija šiuo metu gydosi.
I Advento sekmadienį gausiai susirinkę Palangos reabilitacinės ligoninės pacientai galėjo atlikti išpažintį ir dalyvauti Jo Eminencijos aukojamose Šv. Mišiose, kurios buvo aukojamos už visus ligonius ir visus kurie rūpinasi ligoniais. Pradedant advento laikotarpį Jo Eminencija Kardinolas pamokslo metu palinkėjo, kad šis laukimo laikotarpis būtų džiūgaus, nekantraus ir ilgesingo laukimo laikotarpis, kai laukiame asmeninio susitikimo su Viešpačiu Jėzumi, ir Jo atėjimas tegu nušviečia ne tik miesto aikštės ir gatves, o svarbiausia – visų mūsų sielas ir širdis.
