arkivyskupas-pedro-lopez-quintana-web
Categories: Vyskupai

Apaštalinio Nuncijaus, J. E. Arkivyskupo Pedro López Quintana, Pamokslas Šv. Petro Bazilikoje

Apaštalinio Nuncijaus, J. E. Arkivyskupo Pedro López Quintana,

Pamokslas Šv. Petro Bazilikoje

Žemaičių vyskupystės 600 metų jubiliejaus proga

2017-11-08 Vatikanas

 

          Brangūs broliai ir seserys, Telšių vyskupijos piligrimai,

          Atvykome į Romą, kad prie Šventojo Petro kapo atnaujintume savo tikėjimą, tikėjimą kuris prieš šešis šimtus metų buvo pasėtas jūsų žemėse įsteigiant Žemaičių vyskupiją (1417 m. spalio 24d.) su sostu Varniuose (Medininkuose).

          Kaip Telšių Bažnyčios piligrimai atvykome, kad sustiprintume nuostabią tikėjimo dovaną, kurią mūsų tėvai saugojo ir gynė daugybės sunkumų, priespaudos ir persekiojimų metu, bei kurį perdavė mums uždėdami didžiulę atsakomybę, perduoti jį mūsų vaikams. Todėl ši mūsų kelionė į Romą yra mūsų troškimo išraiška atnaujinti savo tikėjimo ištakas ir tuo pat metu pradėti naują kelionės etapą: liudyti mūsų tikėjimą su dar didesniu įsitikinimu ir atsidavimu.

          Čia ir dabar, tikėjimo išpažinime, kurį netrukus išpažinsime trokšdami liudyti mūsų ryžtą pradėti nuo Kristaus, dar kartą su giliu įsitikinimu, entuziazmu ir nedvejodami patvirtinsime savąjį „Tikiu“.

          Kaip ir kiekvienais metais Velyknakčio apeigose ir kaip kiekvieną kartą krikšto ar sutvirtinimo šventime, taip pat ir šiandien, šioje šventoje ir didingoje aplinkoje išpažįstame mūsų tikėjimą: mūsų pasididžiavimą ir garbę.

          Tai yra tas pats Petro tikėjimas, kurį Jėzus išprovokuoja savo klausimu: O kuo jūs mane laikote? Ir šis entuziastingai atsako: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“.

          Ir tai yra tas pats tikėjimas, kurį mes šiandien išpažįstame. Į tą patį Jėzaus klausimą: o tu ką manai apie mane? Mes sakome: Tu mums, man, esi Kristus Mesijas!

          Gerai žinome iš evangelijos, kaip iki šio, tik apaštalui Petrui būdingo išpažinimo, tiek ir vėliau netrūko dvejonių, baimių ir neaiškumo.

          Pavyzdžiui, kai artėjo Jėzaus link, ežero vandens paviršiumi Petrą ištiko krizė, jis susvyravo rizikuodamas nuskęsti.

          Ir dar po šio epizodo, kitos baimės, net išsigynimas, kai vyriausiojo kunigo kieme, Petras netenka drąsos išpažinti savo Viešpaties teigdamas, kad jo nepažysta!

          Nežiūrint Petro dvejonių ir baimių, jis buvo prisirišęs prie Kristaus, po išsižadėjimo iš naujo atrado savo tikėjimo argumentus išreikšdamas trigubu atsakymu „Myliu Tave Viešpatie“ jis tai pasakė Prisikėlusiojo Viešpaties akivaizdoje, prie ežero (plg Jn 21,15-17).

          Ir tai yra būtent šis tikėjimas, kurį mes šiandien išpažįstame čia prie Jo kapo. Mes taip pat trokštame, kad mūsų tikėjimas būtų toks kaip uola.

           Tvirtas kaip uola tikėjimas, kuris formuoja Bažnyčios pamatą: „Ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią (Mt 16,18). Ir jei tikėjimu įsikibsime Petro uolos, būkime įsitikinę, kad mes būdami susivieniję su Kristumi, nesusvyruosime.

Ir dėl to, šioje spindinčioje Romos bazilikoje stovime veidu priešais Dievą veidu paženklintu tikėjimo, jautria ir veiksminga vienybe su Petro įpėdiniu, su popiežiumi Pranciškumi.

Tai yra ši proga, kurią apvaizda mums duoda, kad išsakytume, jog kaip Telšių Bažnyčia Juo seksime, Jo klausysime, Juo gėrėsimės, Jį mylėsime, bet tuo pat metu įsipareigosime vykdyti visa tai ką mums sako ir ko moko. Ir tai yra:

– Mes, mūsų Bažnyčios vyskupai, kunigai ir diakonai, įsipareigojame pilnai gyventi pagal mums skirtą mūsų tarnystę, patarnaudami ir pasišvęsdami Viešpaties kaimenei, kurią Jis mums patikėjo, kaip geri Evangelijos tarnai, o ne kaip funkcionieriai ir specialistai;

– pašvęstieji, jūs įsipareigokite būti nuoširdūs, šilti, artimi žmonėms, nešantys Evangelijos džiaugsmą ir entuziazmą;

– pasauliečiai, jūs įsipareigokite būti krikščionimis ne retkarčiais, laivu laiku, ar tik užsiklijavę etiketę, bet visur ir visuose gyvenimo momentuose būti tikrais ir autentiškais tikėjimo grožio liudytojais;

          – visi: įsipareigojame, kaip Bažnyčia nebūti panašiais į nevyriausybinę organizaciją ar klubą, ar labdaros organizaciją, bet būti gyva bendruomene; būti varginga Bažnyčia, kuri keliauja ir tampa mūsų tautos kenčiančių vyrų ir moterų dalimi, nepamiršdami misijinės ir visuotinės mūsų tikėjimo dimensijos; būti Bažnyčia, kuri išeina į egzistencines periferijas, į mūsų periferijas, į vargingųjų ir stokojančių gyvenančių kartu su mumis, į šeimų, kurios išgyvena santykių ir ekonominius sunkumus periferijas, į bedarbio ar be iliuzijų jaunimo, į vienišų ir apleistų žmonių, sergančių ar alkoholio aukų periferijas.

Viešpatie, mes tikime į Tave, nes mes mylime Tave, kaip Petras ir todėl tarnaujame Tau mūsų broliuose.

Viešpatie palaimink šią bažnytinę bendruomenę, gyvenančią Telšių vyskupijoje, apreikšk jiems savo veidą ir suteik jiems savo taiką ir drąsą, kad ir toliau Tave skelbtų.

Mieliausioji Kristaus ir mūsų Motina, išklausyk tavo lietuvių vaikų balsą, kurie su pasitikėjimu meldžia tavo tarpininkavimo.

Gailestingumo Motina tau patikime, Žemaitijos brolių ir seserų, šešių šimtų metų krikščioniškojo gyvenimo jubiliejų ir prašome tavęs, padėk mums būti vis labiau ištikimais Kristui ir Bažnyčiai.