Categories: Vatikanas

Popiežiaus Legato pamokslas

Card. Péter Erdő

Omelia a Telsiai

4 agosto 2013
(Is 52,7-10; Rm 10,8-13; Lc 24,46-53)

 

Jūsų Ekscelencija, ponia Respublikos Prezidente,
Pone Seimo Pirmininke,
Pone Ministre Pirmininke,
Garbūs civilinės Valdžios atstovai,
Jūsų Eminencija Kardinole,
Jūsų Ekscelencija Apaštalini Nuncijau,
Jūsų Ekscelencija Vyskupe Jonai Boruta,
Brangūs Broliai vyskupystėje ir kunigystėje,
Garbingi Diplomatinio Korpuso nariai,
Garbieji visuomeninių ir kultūrinių institucijų atstovai,
Mieli broliai ir seserys,

 

   Malonė Jums ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus (Fil 1,2). Jo Šventenybė, Popiežius Pranciškus siunčia savo brangiausius sveikinimus ir savo palaiminimą visai bendrijai, susirinkusiai šios šventės proga, o taip pat visai Lietuvos tautai.
   Švenčiame, iš tiesų, reikšmingą iškilmę. Tai yra šventė Žemaitijai ir visai Lietuvai, šventė Bažnyčiai Europoje ir kartu, šventė visuotinei Bažnyčiai. Kai palaimintasis Popiežius Jonas Paulius II 1987 metais stovėdamas priešais Špaerio katedrą kalbėjo apie Gerosios Naujienos skelbimą ir paskleidimą Europoje, prisiminė misijonierius, vienos tautos sūnūs, kurie nešė Evangeliją ir skelbė Kristų kitoms tautoms. Pasakodamas apie evangelizacijos istoriją Europoje, jis tuo pačiu prisiminė ir Lietuvą: “tuometinė Europos christianizacijos pabaiga, neabejotinai sutampa su Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Jogailos krikštu Šiaurės Rytų Europoje”.
   Tas ypatingas momentas, apie kurį kalbėjo Popiežius nebuvo vien atsitiktinumas, bet tai buvo viso iki tol nueito kelio rezultatas. Šiandien galime švęsti kulminaciją to proceso: Žemaitijos atsivertimo Jubiliejų. Didi Europos tauta (15 liepos 1410 metais) apgynė savo laisvę Žalgirio mūšyje ir nusprendė tęsti iki galo evangelizacijos procesą. Todėl šiandien turime puikią progą švęsti kartu “dvasinėje vienybėje su Lietuvos krikščionimis”   šeštą šio atsivertimo šimtmetį.
   Girdėjome skaitinio iš Pranašo Izaijo knygos žodžius. Jis kalba apie šauklį, kuris skelbia pergalę, ramybę ir išganymą. Kristaus Geroji naujiena, Jo Evangelija yra ta pergalės ir žmonijos išlaisvinimo žinia (plg. Rom 10, 15). Neveltui apaštalas Paulius sako: “Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas (Rom 10, 9).
   Žmonėms šiandien kartais nėra lengva klausyti ir sekti ilgus bei sudėtingus svarstymus ir argumentacijas. Todėl šiandienos evangelizacija, ta garsioji naujoji evangelizacija – nepaisant to, kad tai yra visas didžiosios teologijos turtas – privalo skelbti Kristaus žinią, skirtą, būtent, visiems parinkdama svarbiausius ir tinkamiausius žodžius. Panašiai kaip aprašo šv. Paulius Laiške Romiečiams. Jis, iš tiesų, kalba apie Kristaus prisikėlimą ir mūsų išganymą. Tai yra svarbiausia, ką mes turime skelbti šiandien privačiai ir viešai. Ar tai keista žinia? Ar tai yra toji žinia, kuri galbūt nedomina daugelio? Tačiau, būtent Jėzuje Kristuje susijungia ta Bažnyčios Tradicija, apaštalų liudijimas ir visos tolesnės krikščionių kartos. Be jų tvirto įsitikinimo Kristaus prisikėlimu mūsų tikėjimas neturėtų jokios prasmės.
   Mes esame su jais suvienyti malone Jėzuje Kristuje. Jei ieškosime Jo veido, jei išpažinsime savo tikėjimą Jame, jei priimsime krikštą ir kitus Bažnyčios sakramentus, tai ir mūsų gyvenime įvyks tie maži ar dideli stebuklai, kurie parodys galingu būdu stulbinantį Dievo atsakymą mūsų šauksmui, kylančiame būtinybėje, džiaugsmuose ar mūsų teisingos krypties ieškojimuose. Dievas turi savo atsakymą tautoms, o taip pat visai žmonijai, leisdamas šviesti ant jų savo Veido šviesai (plg. Psl 4, 6). Istorijoje sutinkame tiek ramybės, o taip pat ir audrų momentus, kada atrodo, jog tik blogis bus tas, kuris tars paskutinį žodį. Tačiau iš kart po to, beveik nelauktai, sugrįžta saulė ir mes tada suvokiame tikėjime, kad ši šviesa yra Kristus, kuris mums suteikia asmenišką atsakymą.
   Amžinasis gyvenimas, mūsų gyvenimas po mirties, neretai daugeliui atrodo lyg žinia iš fantastikos pasaulio. Iš tiesų, galėtume klausti savęs, ką mes žinome apie save, tas žmogiškas būtybes? Tik Kristus yra tas, kuris pažįsta mus. Jis žino gerai ir ko mes esame padaryti (Psl.  139, 13). Kiek gamtos mokslai bando sužinoti apie materiją, apie laiką ir erdvę, tiek dar daugiau atsiranda klausimų apie šių dalykų prasmę. Žinoma mes taip pat esame tie, kurie patys šiek tiek save pažįstame. Tik tikėjimo šviesoje atrandame tą visišką begalinę žmogiškojo asmens ir savo pašaukimo vertę.
   Gyvenimo, asmens, tautų, žmonijos prasmė bei vertė gali būti suprantama tik santykyje su kitais. Jei prekyboje be kokios prekės vertė išreiškiama – nors ir paviršutinišku būdu – per piniginę išraišką, tai tą patį galime pasakyti analogijos būdu, jog visa Visata taip pat gauna vertę ir prasmę tik santykyje su kita Būtimi, kuri yra pats Dievas. Taigi,  kaip mes, tos ribotos žmogiškos būtybės, galime perteikti šią begalinę Būtį, kurios egzistencija pranoksta erdvę, laiką, materiją ir kuri egzistuoja šalia ir Visatos viduje? Todėl, Jis yra Tas, kuris nori mums apsireikšti, kuris nori atrasti ryšį su mumis. Jis nori mus mylėti, ir nori, kad būtų galima atrasti tiesius kelius link bendrystės tarp skirtingų būčių, kaip yra Jis ir mes, žmogiškos būtybės.
   Galutinis Jo Žodis, pilnas ir išlaisvinantis yra Jėzus Kristus. Dievas, kuris tapo žmogumi ir kuris apreiškė mums, visų pirma, Dievo Tėvo meilę ir savo gailestingumą. Kristus pats tai patyrė ir parodė mums diskretišku, bet įtikinamu būdu, kokia yra Jo dieviška tapatybė, Jis tai išreiškė kančios metu per paklusnumą ir meilę savo Tėvui, o tuo pačiu ir parodydamas mums pilną Dievo solidarumą su visa žmonija, būdamas vienas iš mūsų iki pat savo žmogiškos mirties. Jis dalijosi su mumis ta prisikėlimo dovana, žmogiškos būties galimybe dalyvauti perkeistu būdu dieviškame gyvenime, kurį mes vadiname paprastai, amžinąja laime. Ją taip pat galime pavadinti “Gyvenimą Dievo šviesoje” arba “dangiškoje Jeruzalėje”, kurioje nereikės nei saulės, nei žiburio šviesos. Nes pats Dievas bus toji Šviesa. Ir šios karalystės šviesoje “vaikščios pasaulio tautos”.
   Ši realybė per tikėjimą įžengia į mūsų gyvenimą. Ją mes sutinkame čia, šioje žemėje, o ypatingu būdu, Švenčiausiame Sakramente. Esu dėkingas mieliems broliams vyskupams ir Lietuvos tikintiesiems, kad galime švęsti šį svarbų šio krašto atsivertimo Jubiliejų kartu jungdami jį su Eucharistiniu kongresu, kuris įkūnija daugybę valandų adoracijų, iškilmingų procesijų, o ypač dažnos šv. Komunijos priėmimo praktikas. Jėzus pats mus moko prašyti Dievo Tėvo būtiniausių mūsų gyvenimui dalykų. Tarp materialinių gėrybių minima kasdieninė duona.
   Duona, kuri leidžia mums išgyventi. “Kasdienės duonos duok mums šiandien”, kalba mums Evangelija pagal Matą. “Kasdienės duonos duok mums kiekvieną dieną”, mums mini Evangelija pagal Luką. Ar tai nėra, iš tiesų, tas vertingas šios žemės lobis, kurio mes turėtume siekti? Jei kuris tampa turtingas, negali išskirtinai tuo mėgautis vien tik dėl savo gerovės, ir jis negali tuo turtu vien savavališkai ir kaprizingai naudotis, bet turi suvokti savo didelę atsakomybę vargšų atžvilgiu, tų, kurie gyvena iš savo tiesioginio darbo ar viešojo gėrio.
   Kasdieninė duona pagal Bažnyčios Tėvus yra duona, kuri leidžia mums išgyventi, ji yra taip pat ir ta duona, kurios esmė yra perkeičiama (supersubstantialis). Ši duona tampa mums Eucharistijos ženklu. Todėl šv. Ambraziejus sako: “Jei duona yra kasdieninė, kodėl tu ją gauni tik kartą metuose? Priimk ją kiekvieną dieną tai, kas tau yra reikalinga kiekvienai dienai. Gyvenk taip, kad kad galėtumei būti vertas kiekvieną dieną Ją priimti”.
   Dalyvavimas Kristaus gyvenime turi persmelkti visą  mūsų gyvenimą. Priimti šv. Komuniją kiekvieną dieną yra svarbus dalykas mūsų tikėjimui, meilės darbams ir gyvybingai vilčiai. Tie, kurie dažnai lanko šv. Mišias dažniausiai yra įpratę priimti Švenčiausiąjį Sakramentą kiekvieną dieną. Tai yra svarbus dalykas. Tai yra mūsų gyvybės šaltinis, kuri mums leidžia būti kukliems ir tuo pačiu dosniems. Tai padeda atverti mūsų akis  poreikiams tų, kurie gyvena aplink mus. Ji sustiprina mumyse to surasto gyvenimo prasmės ir vertės džiaugsmo, ji padeda taip pat su meile priimti visus sunkumus, išbandymus, ligas ir skausmus. Todėl Tėve mūsų maldoje prašome mūsų nuodėmių atleidimo, o taip pat rašome Dievo apsaugos nuo pagundų ir jo apgynimo prieš blogį. Tai yra svarbu ir gražu, kad eucharistinė Komunija yra palydima reguliarios sakramentinės išpažinties. Kaip sako Popiežius Pranciškus: Dievas niekada nepavargsta mums atleisti. Esame mes, kurie pavargstame prašyti jo atleidimo. Bet tikėjimas mums padeda būti nusižeminusiems ir nugalėti pagundą nepripažinti gėrio ir blogio kategorijas ir sakyti, kad gyventi siekiant gėrio yra sunku ar neįmanoma.  Reikia pripažinti, jog nėra lengva taip gyventi, bet su Dievo pagalba viskas įmanoma. Įmanoma gyventi jau čia Žemėje dvasios ir malonės bendrystėje  su Juo (Kristumi) ir su kitais tikinčiaisiais. Įmanoma perduoti mūsų tikėjimo džiaugsmą, viltį ir konstruktyvią jėgą tiek visuomenei, tiek visam pasauliui, kuris nepaisant kiekvieno nusivylimo ar nusiminimo, talpina savyje grožio, gėrio, ir tiesos alkį bei troškulį. Pasauliui reikia Kristaus. Pasauliui reikia taip pat ir mūsų, kiek mes sekame Kristumi.
   Telaimina Dievas Žemaitiją ir visą Lietuvą. Telaimina Europos tautas, šeimas, vargšus, kenčiančius, ligonius, senyvo amžiaus asmenis ir visus tuos, kurie Jo ieško su atvira širdimi. Šventoji Motina, Krikščioniškų Šeimų Karaliene, šv. Kazimierai, Lietuvos Globėjau, melskite už mus. Amen.

(išvertė kun. Darius Trijonis)

Spausdinti Spausdinti