008
Categories: Naujienos ir įvykiai

Velykos 2017

Pelenų trečiadienis. Gavėnios kelionės pradžia

Tiesa padarys Jus laisvus! – nieko nėra atviriau už Pelenų trečiadienio tiesą. Tą tiesą, kurią ignoruojam, nuo kurios bėgam, kuri gąsdina – „Atmink,  žmogau, jog dulkė esi ir dulkėmis virsi…

Žinoma, tokioj perspektyvoj galimi du keliai: „Carpe diem“ – pirk, naudok, išnaudok, rodyk jėgą, nepagarbą, gyvenk malonumais ir vien dėl jų, bėk nuo aukos, nuo atsakomybės, nuo kito. Arba yra kitas kelias – priimk viską kaip dovaną, kuri patikėta tau ir tik tau: tavo džiaugsmui, tavo atsakomybei, tavo rūpesčiui.

Po mūsų pasaulis nebebus toks pats. Jis pajus, kad mūsų nebėra. Ar geresnis, ar blogesnis, daugiau jame džiaugsmo ar skausmo liks, bus pažymėtas liūdesiu ar viltimi – priklausys nuo mūsų…

Gavėnia yra stiprus laikas. Palaimintas laikas, dovanotas laikas… Tau, dėl Tavęs ir apie Tave!!! Nuo vaikystės žinom varginančius, nuobodžius ir apsunkinančius gavėnios dalykus – negalima linksmintis, reikia pasninkauti, reikia melstis. Žinoma, šitoje perspektyvoje Gavėnia tampa kažkuo, ką reiktų kažkaip iškęsti arba tiesiai į Velykų rytą įšokti…

Apie gavėnios tylą

Tyla nėra garsų nebuvimas ar negirdėjimas. Tyla yra pasitraukimas nuo triukšmo… To, kuris nejučia, po truputį, kažkaip atima ramybę – būk toks ar toks, turėk tai ar tai, keliauk ten arba ten, atitik grožio, sėkmės, jėgos ir kitus standartus. Antraip tavęs nėra, tu nesi tu… Gi nurimus ir atsiribojus nuo visko, kas mąsto už tave, kalba už tave, sprendžia už tave, gyvena už tave – gyventi, mąstyti ir spręsti pradedi Tu!!!

Apie pasninką

Keletas mano bičiulių pasninkauja 365 dienas per metus – vegetarai yra :). O ir mėsos pakeitimas žuvimi ir gausybe jūros gėrybių kažin ar yra tai, kam kviečiami esame.. Gal mėsos atsisakymas penktadieniais yra tik mažytis, mus visus bendram pasninkui jungiantis ženklas? Gal šalia to, per visą gavėnią arba tik penktadieniais, esam kviečiami riboti save atsisakydami kažko, be ko gyvenimas atrodytų tragedija: kava, cigaretė, saldumynai, nuolatiniai kivirčai, pretenzijos kitam… Kokia to prasmė? Tik sveikata? Tik sutaupytas laikas ar euras? Būtų per paprasta…

Gyvename laikotarpiu, kai kažkaip ir kažkas sukūrė ar patys susikūrėme viziją, jog viskas man, apie mane ir dėl manęs – žmonės ir daiktai… Vizija, jog viską gali ir viską privalai turėti. Tačiau kuo daugiau gyvenime dienų, tuo aiškesnė tiesa – ne viskas yra taip, kaip nori ir planavai. Saulė ir vėjas nepaklūsta tavo norams ir kaprizams. Kitas žmogus ir jo gyvenimas nėra tavo nuosavybė. Kiti nebūtinai turi ir privalo elgtis pagal tavo nuotaiką. Iš kur tiek liūdesio, pykčio, smurto, ašarų ir nusiminimo? Gal todėl, kad įpratome gauti viską čia ir dabar? 

Gavėnios išmalda

Tyla apie žmogų parodo, jog gyvenimo kelionėje jis negali būti vienas, jis nėra sala, ir nėra pasaulio centras. Gyvenimo kelionėje yra bendrakeleiviai – ne daiktai, o kitas žmogus! Bet kitas ne kaip daiktas, o dovana. Tyloje apie save ir kitus žmones pamatai kitaip – kitas irgi nori gyventi, kitam skauda, kitas trokšta, kitas irgi yra ŽMOGUS! Ir jame, santykyje su juo tu tampi žmogumi. Gal tai ir yra gavėnios išmaldos esmė – duoti ne tai, kas atlieka, duoti ne tai, kas viršaus – duoti save, nuo savo, iš savęs.

Susitaikymas išpažintyje

Tyla veda prie esminių dalykų suvokimų. Ji gali būti bauginanti, nes kalbės ir primins apie visus kartus –  apie netikrą gyvenimą, apie kito ašarą, apie laiką veltui, apie tavo garbingumą, bet čia pat trapumą, silpnumą ir nuodėmingumą. Išpažintis yra nauja pradžia, atsiprašant, susitaikant su Dievu, su savimi ir su kitu. Išpažintis yra ir tai, kad Dievas gydo ir keičia gyvenimus per kitus žmones. Štai kodėl apie Lozorių Jėzus sakė žmonėms – atriškite jį. Išsilaisvinkite ir išlaisvinkite kitą iš skaudžios ir liūdnos praeities. Suteikite gyvybę nauju pasitikėjimu ir žvilgsniu į save ir kitą.

Didžioji (Šventoji) Savaitė – Tavo asmeninio gyvenimo atspindys.

Kasmet, metai iš metų, švenčiame Velykų šventes. Keturiasdešimt dienų gavėnios, didžiosios savaitės rimtis ir džiaugsmingas Velykų rytas ir sveikinimai. Tas pats dienų skaičius. Tos pačios apeigos ir sveikinimai tie patys – apie gėrį, apie laimę ir ramybę, apie naują pradžią. Tačiau kiekvienais yra kažkas visiškai naujo. Kažkas, ko nebuvo ankstesniais metais. Tai tavo gyvenimo kasdienybės, minčių ir jausmų, džiaugsmų ir rūpesčių, atradimų ir praradimų, gyvenimo ryšulėlis. Taigi Šventosios Savaitės įvykių šventime mes įprasminame, naujai pažvelgiame ir švenčiame tai, kas su niekuo kitu nepalyginama – savo asmeninio gyvenimo patirtį. Švenčiame savo gyvenimą. Per biblinę atmintį mes patiriame pirmiausia, kad tie tikėjimo įvykiai, kuriuos minime, buvo ne tik istoriniai dalykai, bet jie įvyko man ir dėl manęs. Dar daugiau, per tikėjimo atmintį, mes patys asmeniškai tuose įvykiuose dalyvaujam. Atėję į Didžiosios Savaitės įvykius su savo konkrečia gyvenimo patirtimi mes esame kviečiami naujai pažvelgti į kasdienybę, į konkrečius gyvenimo įvykius, sunkius ir džiaugsmingus, ir atpažinti, kaip jie darniai įsipina į visą išganymo istorijos planą. Visos gyvenimo patirtys yra svarbios ir vertingos. Gyvenimas yra svarbus ir jame yra didžiulė prasmė. Yra tik tau duotas, tavo gyvenimas, ir jo niekas kitas negalės nugyventi.

Verbų sekmadienis – drąsa gyventi

„Atėjus laikui, Jėzus drąsiai nukreipė savo žvilgsnį į Jeruzalę“ – stipriausia Verbų sekmadienio žinia. Labai dažnai mąstome, kad vargšą Jėzų įviliojo į pinkles, kur Jam buvo paruošta baisi Kryžiaus mirtis. Jėzus laisvai prisiėmė žmogaus sukurtą atsiteisimo Dievui būdą. Jėzus nuolankiai vykdė Dangiškojo Tėvo valią. Tėvo valia – kad žmogus pamatytų, kaip Dievas myli asmenine meile. Į Jėzaus asmenį išsiliejo visas žmonijos klastingumo, žiaurumo, blogio ir pasaulio kančios skausmas. „Osana“ ir „Ant Kryžiaus Jį“ – skaitome Verbų sekmadienio Kristaus kančios istorijoje. „Būk pasveikintas“ – už savo jaunystę ir grožį, už tai, ką tu gali duoti man, už tavo jėgą ir šaunumą; ir „būk sunaikintas, būk pamirštas“ – už tavo klaidą, už negalią, už tai, kad nebenaudingas, būk sunaikintas ant savo paties kančios, ligos, silpnumo kryžiaus – kaip aidas skamba mūsų gyvenimo patirties atmintis, klausantis Verbų Kančios istorijos. Žmogaus ir pasaulio nuotaikų švytuoklė, kurią taip skausmingai pajaučiame savo širdimi gyvenime. Kaip išlaikyti pasitikėjimą, džiaugsmą ir viltį? Savimi, kitu žmogumi, gyvenimu? Ženk drąsiai, ir toks, koks esi, į tai, kas tave baugina ir gąsdina. Drąsiai nukreipk žvilgsnį į ateitį, atsimindamas savo garbingumą ir išskirtinumą ir pamatyk, kad už pačią baimę nieko baisiau nėra. Vienam tai gali būti sunku ar nepakeliama. Todėl Verbų sekmadienį mes ir žengiame – iškilmingoje Verbų procesijoje ar tik mintimis, su Jėzumi ir paskui jį į gyvenimą. Ta parsinešta pašventinta Verba primins man – aš visko nežinau, aš negaliu kontroliuoti visko, aš neturiu ateities garantijų ir atsakymų dėl kito žmogaus ar gyvenimo įvykių, bet aš nebijau. Aš gyvensiu GYVENIMĄ.

Didysis Ketvirtadienis – dalintis duona ir savimi

Didysis Ketvirtadienis – paskutinės vakarienės su mokiniais ir Eucharistijos įsteigimo vakaras. Išmokti valgyti su kitu. Švęsti ir padaryti šventą sėdėjimo kartu prie stalo akimirką. Pakviesti kitą prie stalo, vadinasi, dalintis su juo savimi ir savo gyvenimu. Tai didžiulis ir sunkus iššūkis ir kvietimas šiandieniniam žmogui. Užimtam, skubančiam ir turinčiam daugybę darbų. Valgymas kartu yra sakralus laikas, ne tik duona, bet ir gyvenimu dalijamės. Štai kodėl tėvas, kurio kasdienybė pažymėta atsakomybe už šeimos narius, duoną riekdavo ir dalindavo šeimynykščiams. Prie stalo susėda visi. Atėję iš gyvenimo darbų ir kasdienybės patirties, su artimaisiais susėda, kad ramybę atgautų, kad šalia svarbiausių ir brangiausių pabūtų. Dalijamės gyvenimu ir savimi dalindamiesi duona, artumu, žvilgsniu ir geru žodžiu.

Kai Jėzui atėjo metas drąsiai žengti link Kryžiaus, Jis susėdo su mokiniais prie vakarienės stalo, kad tai, kas bus atlikta, ant Kryžiaus duonos ir vyno simboliais parodytų. Dar daugiau – kad toje duonoje ir vyne pats pasiliktų, nuolat per amžius. Su mumis, dėl mūsų ir tarp mūsų. Be Jėzaus duona tampa nelygybės ir atskirties ženklu – ant vienų stalo sočiai jos, kitas gi nieko neturi.

Atėjęs, kad mes turėtume gyvenimą, Jėzus negalėjo kitaip iki pasaulio pabaigos likti realiai ir gyvai tarp mūsų, kaip tik duonos ir vyno pavidale. Kad toliau, kaip duoną, save dalintų mums, gyvenimo alkstantiems. Kad joje save dalintų, jog mūsų gyvenimai gyvenimais taptų.

Jėzus, esantis duonos ir vyno pavidaluose, yra pagrindinis Didžiojo Ketvirtadienio įvykis. Šią tikėjimo paslaptį susirenka švęsti tik tie, kurie be Jėzaus jau patyrė ištuštėjusį gyvenimo prasmės ir alkio jausmą. Jėzų, tikrai esantį Komunijoje, susirenka švęsti tie, kurie patyrė save dalijantį kaip duoną Dievą gyvenimo kasdienybėje. Susirenka švęsti, vėl apsispręsti už tokį Dievą ir mokytis save dalinti.

Todėl šv. Mišios yra valgymas kartu. Ne tos duonos, kuri mus skiria, o paties Jėzaus, esančio duonoje, kuris mus vienija. Ta pačia duona stiprinamės visi. Nepaisant skirtingumo, susirenkame kaip šeima. Dalintis Jėzumi, o dėl to savimi ir savo gyvenimu. Susirenkame į Mišias kad, kaip šeimos rate, ramybę, viltį ir gyvenimo džiaugsmą atgautume tame, kuris Komunijoje liko dėl mūsų, dėl mūsų kiekvieno asmeniškai. Duona ir vynas, kuriuose pasiliko Jėzus amžiams, yra pačių mūsų gyvenimai. Nebekalba ir nekalbina mūsų tie duonos simboliai, tokie šventi kadaise buvę, kad nukritusią riekę mokėjom pabučiuoti. Kodėl? Todėl, kad duona buvo, yra ir bus mūsų darbo, mūsų rūpesčių, vargų ir vilčių simbolis. Todėl, kad vynas yra džiaugsmo ir gyvenimo pilnatvės simbolis. Todėl toje Mišių aukoje aukodami duoną ir vyną, savo gyvenimus – rūpesčius ir džiaugsmus aukojame. Aukojame ir atiduodame ne tam, kad prarastume ar atimta būtų. Bet kad prasmę įgautų. Ne tik rūpesčiai, bet ir džiaugsmai, jei sau ir dėl savęs tik, atsiskyrimo, pykčio ir sunkios vienatvės priežastimi tampa.

Taip ir stiprinamės eidami istorijos keliu, ne tik duona, bet pačiu Jėzumi, esančiu tuose pavidaluose, kad Jo savęs dalijime mūsų gyvenimai gyvenimais taptų.

Didysis Penktadienis – tik Kryžius

Labai dažnai daug tikrų prasmės dalykų pasislepia kažkur. Net nesistengiant ir nenorint. Daugybė tikslų, darbų planų, rūpesčių, kad kartais sunku suvokti, kas pirmiau, kas svarbiau ir kas būtina. Bet ir patys mes, net nenorėdami, pasislepiam save, savo liūdesį, savo skausmą, kančią, vienatvę, gyvenimo išbandymus po skaudžios šypsenos, juoko ir kaukių uždanga. Aš tampu nebe aš, su gyvenimu, su savo mintimis ir siekimais. Jausmas, kad nugarą slegia kalnas rūpesčių ir dalykų, kurie man tikrai nėra reikalingi. Tada taip reikalinga stabtelėti tikrosios tiesos prieš save ir apie save akimirkai.

Tik Kryžius. Tą penktadienio popietę. Kai likęs pasaulis gyveno savo ritmu. Jeruzalės gatvėmis praėjo žmogus kryžiumi nešinas. Kaip vienas iš daugelio pasmerktųjų. Kaip vienas iš daugelio ir šiandien pro šalį su savo gyvenimo kryžiaus našta praeis mūsų nepaliesdamas ir neatkreipdamas mūsų žvilgsnio ir dėmesio. Tą Gerąjį Penktadienį, kada pasaulis gyveno savo ritmu, įvyko kažkas dėl to paties pasaulio ir kažkas, kas naujai įprasmino viską, kas buvo, kas yra ir kas bus.

Malonė ir gailestingumas. Viltis ir ramybė. Dievo dovanotas amžinasis gyvenimas yra per Jo Sūnaus Kryžių. Evangelijos geroji naujiena yra parašyta Jėzaus Krauju. Tai tikra kančia – tikras skausmas ir tikros žaizdos. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti – sakė Jėzus. Kryžiaus atpirkimo įvykis ne už abstrakčią žmoniją – už tave asmeniškai. Kabodamas ant Kryžiaus savo širdyje Jėzus turėjo tavo vardą. Jėzaus Kryžiuje gimsta mūsų atpirkimas. Šitame įvykyje viso pasaulio blogis ir kančia praranda savo naikinančią galią.

Didžiojo Penktadienio vakarą bažnyčioje – tik Kryžius. Nepaslėptas po puošniais rūbais, iškilmingom eisenom. Negaudžia vargonai ir varpai. Dievo didybę rodo tai, kas svarbiausia – Meilė ant Kryžiaus. Kristuje kenčiančio Žmogaus ir Dievo prigimtis. Pamatyti, pajusti ir įsijungti į Didįjį Penktadienį nežinant dar, pamirštant, kad bus Prisikėlimo rytas. Žmonių panieka, mokinių apleidimas, paniekinimai ir kančia. Žinant, kad ta dovana, auka ir meilė nebus vertinama. Žinant, kad žmonės pasaulio istorijoje ieškos prasmės kitur, nusigręš, kad toks Dievas nebus patrauklus išsiilgusiame baimės ir jėgos pasaulyje. Ir visgi meilė negali nesitapanti su mylimuoju. Meilė negali sustoti ir nesidalinti savimi, neatiduoti savęs. Jėzus ir nesustojo. Tą vakarą į bažnyčią ateiname su savo gyvenimo kryžiais. Pamatome, kad tai, kas vadinama gyvenimu, neatsiejama nuo išbandymų, sunkumų ir kančios. Suprantame, kad Jėzaus Kryžiuje mūsų gyvenimo kančia įgauna prasmę. Ir kitą kenčiantį kitaip pamatai. Eidamas Kryžiaus Keliu kartu su kitais gyvenimo kasdienybės bendrakeleiviais supranti, kad nereikia gyvenime ieškoti kančios. Jis pats jos, tos kančios, dosniai dovanoja. Ypač jei stengiesi mylėti, dalintis gerumu ir žmogiškumu. Tačiau ir nebėgi nuo jos. Nes tas, kas didinga ir tikra nutinka gyvenime – tai tik priimant jį visą, su visom jo spalvom ir įvykiais.

Naktis ir rytas

Didžiojo Šeštadienio šventimas prasideda tamsoje ir tyloje skambančiu išpažinimu: Kristus yra alfa ir omega; pradžia ir pabaiga, Jo yra amžiai, metai ir dienos.

Žvelgiant į pasaulio bauginančius įvykius, atrodo, kad sparčiau ir labiau į savęs sunaikinimą dar niekada istorijoje nesame ėję. Tačiau juo labiau siautėja pyktis, juo labiau, atrodo, atėjo tamsybių žmonių siautėjimo valanda, tu pamatai, pajauti, kaip viena gerumo ir meilės akimirka griauna didžiules skausmo ir kančių sienas.

Tamsioje bažnyčioje nuo Velykinės žvakės uždegamos mažos žmonių žvakutės. Giedamas Velykinis šlovinimas, kuriame neignoruojamas žmogaus trapumas ir pasaulio kančia. Prieš akis prabėga metų skaudžios patirtys, praradimai, akimirkos, kai gyvenime patyrei ar sukėlei skausmą ir liūdesį sau ar kitam. Tačiau Velykiniame šlovinime giedama apie Šventą naktį ir svarbią akimirką, kada Kristus nušviečia pasaulį savo gailestingumo ir malonės šviesa. Naujai nušvinta ir tavo gyvenimo vilties ir gerumo akimirkos, parodydamos, kokios jos, jokių sunkumų nesunaikinamos.

Krikšto pažadų atnaujinimas. Bažnyčia ir tikintieji negyvena iliuzijomis. Jie žino pasaulio gyvenimo taisykles ir standartus. Žino, kad pasaulyje ne tiek jau daug tikėjimo į Kristų ženklų. O ir tie likusieji ženklai taip stropiai naikinami. Pasaulis ir žmonės visada buvo ir bus laisvi pasirinkti gyvenimo, laimės ir ateities kelią. Ir tai visų prigimtinė teisė. Todėl per Krikšto pažadų atnaujinimą tikintieji vienas kito klausia ir dar kartą išpažįsta norą, kad, nepaisant visko, jų gyvenimuose būtų jaučiama ir regima daugiau nei gali akys pamatyti. Tą naktį prie tikinčiųjų prisijungia būrelis naujų krikščionių narių. Suaugusiųjų, kurie savo gyvenime pažino Jėzų, per įvykius, per širdies balsą ir per kitų krikščionių gerumą. Vyksta suaugusiųjų krikštas. Velykų ryto žinia – tuščias kapas. Krikščionis yra šio pasaulio žmogus. Jis tvirtai abiem kojomis stovi ant žemės. Nėra naivuolis. Mato visus pasaulio įvykius. Tačiau žino – esu krikščionis. Gal klystantis ir ieškantis. Tačiau tai, ką regiu, yra persmelkta amžinybės prasmės ir jos pradžios. Dievo malonė yra didesnė už mano ir pasaulio blogį. Gyvenimas ir pasaulis patikėtas kaip dovana ir atsakomybė. Savo gyvenimo kasdienybėje, apsisprendimuose, veiksmuose, santykyje su pasauliu ir kitu žmogumi krikščionis liudija anapusybės tikrovę. Esu paskirtas, pakviestas ir paveldėjęs amžinąjį gyvenimą. Netikinčiam žmogui tai rėžia ausį, bet Krikščioniško gyvenimo tiesa tokia – tai, ką matau, tik pradžia, viskas, ką patiriu, yra svarbu, tai, ką darau, yra prasminga, mano buvimas yra norėtas, esu sukurtas tyčia, Jėzaus tuščias kapas – mano likimas, nes esu pakviestas amžinajam gyvenimui.

„Taigi krikštu mes esame kartu su Jėzumi palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas ir numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom. 6,4).

Palaimintų švenčių visiems.