Kasmet paskutinį rugsėjo sekmadienį Palangos parapijoje vyksta maldos akcija – Saugokime ir gerbkime vieni kitus kelyje. Ši diena skirta tam, kad prisimintume, atkreiptume dėmesį ir būtume dėmesingesni vieni kitiems keliaujant. Atsargumas, pagarba vienas kitam ir išmintingumas padeda išvengti skaudžių nelaimių ir netekčių, dėl kurių kasmet vis daugiau žmonių praranda savo brangius ir artimus žmones. Paskutinį rugsėjo sekmadienį maldoje prisimename visus tragiškai žuvusius kelyje ir keliaujant, meldžiame kad mes, mūsų brangūs artimieji ir visi žmonės to išvengtų. Šventinamos transporto priemonės (mašinos, dviračiai, motociklai ir net vaikiški vežimėliai), ir tai mums visus metus primena mūsų ryžta saugoti vienas kitą kelyje.

Tomas Viluckas – Bažnyčia ir mano automobilis

Paskutinį rugsėjo sekmadienį, šiais metais – rugsėjo 27-ąją, Lietuvos katalikų bažnyčiose minima Keliaujančiųjų ir vairuotojų diena.

Italijoje miršta senas kunigas, o tuo pat metu Niujorke – taksistas. Juos prie dangaus vartų pasitinka šv. Petras ir skelbia nuosprendį: taksistas eina į dangų, o kunigas į pragarą. Pasipiktinęs tokiu sprendimu kunigas protestuoja: „Tai kažkokia klaida. Visą gyvenimą tarnavau Dievui, sakiau pamokslus, o tas taksistas vien vairą sukiojo“ „Teisingai, – atsiliepė šv. Petras, – tik vienas patikslinimas: kai tu pamokslaudavai visi žmonės snausdavo, o kai jis vairuodavo, tai jo vežami keleiviai melsdavosi.“

Deja, dažnai klaidingai įsivaizduojame, kad Bažnyčia kaip šiame anekdote gali vairuotojus bei keleivius tik paraginti melstis už mūsų kelionių sėkmę. Tačiau kelias, kelionės, vairavimas, eismas yra daugialypė tikrovė, kuri reikalauja visapusiško apmąstymo, o religinis kelio aspektas pasireiškia ne vien virš vairo pakabintu rožinio vėriniu ar automobilio pašventinimu.

2007 m. pavasarį pasirodė (išleistas ir lietuvių kalba) Popiežiškosios migrantų ir keleivių sielovados tarybos parengtas dokumentas Kelio pastoracijos gairės. Šis pakankamai talpus dokumentas suskirstytas į keturias atskiras dalis atsižvelgia į problemų, susijusių su keliu visumą. Todėl čia atsiranda vietos svarstymams apie gatvės moterų, gatvės vaikų, benamių padėtį, na, o didžiausias dėmesys skiriamas kelio naudotojams.

Visų pirma dokumentas pažymi, kad mūsų egzistencija yra sąlygojama automobilio, bet čia pat primina pareigą vengti naudotis juo be būtinybės. Konstatuojama, kad tinkamai naudojamos bei priimamos kaip Dievo dovanos ir žmogaus rankų bei proto vaisius, transporto priemonės gali padėti žmogiškai ir krikščioniškai tobulėti.

Šiose Gairėse dėmesys atkreipiamas ir į įvairius psichologinius bei antropologinius aspektus. Pavyzdžiui, pabrėžiama, kad „automobilis linkęs iškelti į paviršių „primityviąją“ žmogaus pusę“, kuri pasireiškia mėgavimusi dažnai kasdienybėje neturima laisve bei autonomija, dominavimu kito atžvilgiu. Tokias psichologinio regreso apraiškas siūloma paveikti apeliuojant į žmogaus dvasios taurumą, atsakomybės jausmą ir savitvardą.

Žodis „meilė“ gali nuskambėti keistai kelio kontekste, bet kaip tvirtina dokumentas po juo slypi tokie dalykai kaip pagarba, mandagumas, atidumas, nes „geras vairuotojas mandagiai praleidžia pėstįjį, neįsižeidžia aplenktas, netrukdo norinčiam važiuoti greičiau, nekerštauja.“

Tad pagal Gaires vairuotojų artimo meilei būdingi du matmenys. Pirmasis reiškiasi rūpinimusi, kad transporto priemonė būtų techniniu požiūriu saugi, siekiant išvengti sukelti sąmoningą pavojų kito gyvybei.

Beje, rūpintis savo transporto priemone taip pat reiškia nesiekti daugiau, negu ji pajėgi duoti.

Antrasis meilės matmuo, kad nevalia kelti pavojaus gyvybei netinkamais ir neatsargiais manevrais, galinčiais padaryti žalos keleiviams ir pėstiesiems.

Dažniausiai avarijos įvyksta nenumatant sunkių padarinių. Vairuojant automobilį, kaip ir atliekant kitus svarbius darbus arba naudojantis pavojingais įrankiais, yra būtinas atidumas. Tai reiškia, jog turime ne paniškai bijoti gatvės, bet būti atsargiais.

Vairuotojas turėtų suprasti, jog nuo jo klaidos daug kas priklauso, todėl negali elgtis kelyje lengvabūdiškai ar būti išsiblaškęs.

Pėstysis, taip pat turi suvokti, jog jo neatsargumas ir nepaisymas eismo taisyklių gatvėje, gali kainuoti ne tik jam gyvybę, bet ir žmogui už vairo sukelti fizines ar psichologines traumas.

Kai girdisi balsai tik skatinantys griežtinti bausmes nedrausmingiems kelių eismo dalyviams, šis dokumentas siūlo tokios rimtos problemos akivaizdoje, kad tiek Bažnyčia, tiek valstybė – kiekviena savo kompetencijos srityje – turėtų neapsiriboti smerkimu, bet visų pirma žadinti kelių eismo dalyvių sąmoningumą. O skaičiai šiurpus – per XX a. keliuose per avarijas žuvo maždaug 35 mln. žmonių (dvigubai daugiau nei per I pasaulinį karą) ir maždaug pusantro milijardo sužeista.

  1. Nežudyk.
  2. Kelią laikyk žmonių bendrystės, o ne mirtinos žalos priemone.

III. Mandagumas, teisingumas ir protingumas padės tau įveikti nenumatytas situacijas.

  1. Būk gailestingas ir padėk pagalbos reikalingam artimui, ypač avarijos aukai.
  2. Nelaikyk automobilio galios, dominavimo priemone ir proga nusidėti.
  3. Su meile įtikink jaunuolius, ir ne tik juos, nesėsti prie vairo netinkamos būklės.

VII. Paremk eismo avarijų aukų šeimas.

VIII. Padėk susitikti kaltiems vairuotojams ir jų aukoms tinkamu metu, kad jie galėtų išgyventi išlaisvinantį atleidimą.

  1. Kelyje saugok silpnesnįjį.
  2. Jausk atsakomybę už kitus.

(Kelio pastoracijos gairės)

© Edvino Bružo nuotraukos