br. Julius Sasnauskas OFM

  Šiandien Evangelija mums kalba apie Lozoriaus prikėlimą iš mirusiųjų.  Geroji žinia pristato Jėzų kaip gyvenimo ir amžinybės Viešpatį. Dažnai sukoncentruojamas dėmesys į Jėzų kaip į paguodą ir ramybę, pasitinkančią žmogų amžinybėje, po mirties. Tačiau Jėzus yra ne tik amžinybės, bet ir gyvenimo, dabartinio gyvenimo Viešpats.
   Lozoriaus prikėlimo iš mirusiųjų istorija brangi kiekvienam, kuris patyrė mirties įvykį ir jos paslaptį savo gyvenime. Daug ką atiduotume, kad būtume Mortos ir Marijos vietoje ir galėtume Jėzų išmelsti grąžinti artimą.
   Aiškus Evangelijos įvykis, iš tikro yra kupinas paslapties, kaip ir pats Dievas. Daug nepaaiškintų ir neatskleistų dalykų, nes Dievo veikimo kelias niekada nebus iki galo suprastas ir įrėmintas.  Galimi tik svarstymai, mąstant apie Jėzaus neskubėjimą prie sergančio draugo ar net  juntamą delsimą.  Tačiau Evangelija kalba apie kitokį Dievo veikimą.  Apie Jo buvimą kartu ir kai Jo nejaučiame ar neregime.  Kalba apie visiškai asmenišką Jėzaus susitapatinimą su žmogaus istorija.  Jo ašaras ir Jo kentėjimą kartu su žmogumi.
   Evangelija teikia viltį, mąstant kad Dievo veikimas pasireiškia ypatingai tada, kai jau išnaudota viskas kuo žmogišku skaičiavimu ir planavimu taip pasitikėjome. Jo veikimas prasideda kai žmogaus širdis jau visiškai atvira Jo prisilietimui. Tokiomis akimirkomis, nebūtinai mirties akivaizdoje, pajunti amžinybės dvelksmą jau čia, jau dabar.  Išryškėja Jėzaus buvimas kartu visur.
   Pasaulis jau niekada nebebus toks kaip kad buvo iki Jėzaus. Jis pakeistas ir perkeistas.  Net besitęsiančio blogio ar vis išlendančios nuodėmės akivaizdoje. Su Jėzumi viskas „skamba“ kitaip. Viešpaties paliestas žmogus jau nebebus toks pat.  Net praeitis, kad ir kokia ji būtų, neištrinama, neiškerpama, tiesiog viso gyvenimo paveiksle ji tampa malone, nes leido Jam priartėti ir tas žmogaus gyvenimo paveikslas, net be jokių didžiulių atsivertimų, stebuklingų žygdarbių, tačiau jis jau yra nušviestas naujos šviesos.
   Dievo pažadas ir tikėjimas Juo nežada patogumo ar „minkštų patalų“.  Dievo pažadas ir buvimas kartu įgalina dalyvauti pasaulio ir Karalystės kūrime. Tikroji gavėnios atgaila, tikrasis atsigręžimas į Dievą ir leidimas veikti mūsų gyvenime siūlo daugiau nei netikrą paguodą, netikrą ramybę ir netikrą gyvenimą.  Įtartina ir abejotina turėtų būti patogi atgaila ar artimo meilės gailestingumo darbai, jei dėl Jėzaus, jei su Jėzumi neplėšai savęs, nedalini, neįsipareigoji kažkam, nors ir atrodytų mažam ir nereikšmingam, bet nuolatiniam apsisprendimui už Jį.
   Keliavimas su Jėzumi ir leidimas būti Jo paliestiems iššauks konfliktą.  Konfliktą su savimi, savo paties susikurtu netikru gyvenimu. Iššauks konfliktą su pasauliu, kuriame stosi ginti paties mažiausio ir vargingiausio, kai nebenorėsi ir nesitenkinsi pigiu bendravimu, pigia meile, pigiu ir netikru gyvenimu.
   Nepraleiskim tos Velykų – Kristaus Prisikėlimo ir jo amžino gyvenimo Bažnyčioje per žmones žinios. Jo artumas yra begalinis naujumas, kurį Jis atneša, įžengęs į mūsų gyvenimus ir likimus.

© Vitalijaus Janušonio nuotraukos