Categories: Įvairūs

Vidinio išgydymo rekolekcijos – interviu su kun. Jamesu Mariakumaru SVD

kunigas Jamesas Mariakumaras SVD

Gegužės 25 d. – 31 d. mūsų parapijoje lankysis kunigas Jamesas Mariakumaras SVD, iš Indijos drauge su ses. Mary Pereira. Tėvas Jamesas mūsų parapijoje ves vidinio gydymo rekolekcijas. Artinantis rekolekcijų dienoms spausdiname keletą Tėvo Jameso minčių iš bernardinai.lt

 

Lietuvoje praleidote jau beveik mėnesį, bendravote su daugybe žmonių ne tik didmiesčiuose, bet ir provincijoje. Kokį įspūdį jums paliko?

Ką tikrai mačiau – tai didžiulį krikščionybės nepažinimą. Per 50 metų ateizmas sugebėjo stipriai pakirsti tikėjimo šaknis. Man atrodo, kad šalis prarado didžiąją dalį savo krikščioniškojo jautrumo. Todėl yra itin atvira ateistinei, pagoniškai bei satanistinei įtakai. Čia gyvuoja okultinės, įvairios  induistinės, Naujojo amžiausjudėjimo praktikos. Žmonės bėga prie tų dalykų, moka didžiulius pinigus už konferencijas ir kursus, o paskui pakliūva į spąstus, iš kurių nesugeba ištrūkti. Jie nesusimąstydami eina pas ekstrasensus, kortų ,adatų specialistus ir t. t. Tai vienas dalykas.

Kitas dalykas, kad toks elgesys nelieka be pasekmių. Problema yra ta, kad jų negalima pašalinti pasitelkus psichologiją, nes tai – dvasinės problemos. Psichologija apima tik žmogaus kūną ir sielą, ne dvasią. Dažnai imamasi psichologinių priemonių, tačiau jos negelbsti, nes tik Kristus per Bažnyčią gali išgydyti mus, mus gydo tik Dievo Žodis.

Tad reikia susigrąžinti tuos žmones, padėti jiems sugrįžti, pasakyti tiesą, kas yra Evangelija, skatinti juos apgailėti savo elgesį, atsisakyti savo ankstesnio gyvenimo ir grįžti pas Kristų. Mano galva, tai – vienintelis kelias.

Priešingu atveju, manau, kad Lietuvoje vis daugiau žmonių paklius į prietarų spąstus. Daugelį jau dabar tokios praktikos susargdina psichiškai ir fiziškai, pasitaiko ir apsėdimų.

Ar turėjote apsėdimo atvejų šios viešnagės Lietuvoje metu?

Egzorcizmas nėra mano sritis, tačiau jis yra labai veiksminga priemonė. Aš pristatau žmonėms krikščionybės tiesą per Dievo Žodį, Bažnyčios mokymą.  Jėzus sako: „Tiesa padarys jus laisvus. Jūs sužinosite tiesą ir tiesa padarys jus laisvus“. Aš stengiuosi parodyti, į kokį melą žmonės pakliuvo, kokia yra krikščionybės tiesa, o tada skatinu juos gailėtis, išsižadėti klaidos kelio, klaidingų įsitikinimų.

Melsdamasis už žmogų, raginu jį savo vaizduotėje regėti šalia esantį Jėzų, kuris išlaisvina iš sunkios naštos. Asmuo pajunta, jog nukrito sunki našta, kad problemos nebelieka.

Toks išsilaisvinimas – tik pirmas žingsnis. Kaip žmogui gyventi toliau?

Svarbiausia – gyventi sakramentinį gyvenimą. Priešingu atveju, problema gali atsinaujinti. Krikščionio gyvenimas – tai įėjimas į amžinąjį gyvenimą. Mes įžengiame į naują būvį per tikėjimą, per meilę, per viltį. Kai mes gyvename savo tikėjimu, gyvename sakramentais, Kristus gyvena mumyse. Kai užmirštame Kristų, atsitraukiame nuo jo, vėl patenkame į spąstus.

Prisiminkime: Dievas pakvietė Abraomą iš pagoniškos aplinkos ir dovanojo jam tikėjimą. Taip prasidėjo naujas istorijos etapas. Abraomo palikuonys Egipte iš pagoniškos aplinkos buvo pašaukti išeiti į naują Žemę, ir jiems buvo dovanotas Dievo Žodis – Dekalogas. Dievas juos išvedė iš pagoniškos aplinkos, kad gyventų Jo Žodžiu. Paskui per savo Sūnų Dievas norėjo paskelbti savo Žodį visam pasauliui. Atsirado žmonių, kurie paliko pagonišką aplinką, įtikėjo Jo Žodžiais ir pradėjo jais gyventi, – tas pat turėtų nutikti ir šiandien. Per Krikštą mes darome tą patį: atsižadame to, kas yra pagoniška, ir gyvename Kristaus žodžiais.

Kadangi daugelis buvome pakrikštyti visai maži, ir mūsų tėvai neperdavė mums krikščioniško gyvenimo pavyzdžio, ne vienam krikštas nieko nereiškia. Žmonės gyvena sekuliarioje pagoniškoje aplinkoje, kur susiduria su visomis jo apraiškomis. Tad būtinas tikras neokatechumenatas, naujoji evangelizacija, krikšto pažadų atnaujinimas ir atmetimas visų klystkelių, kurie iškreipia tikėjimą.

Tik tada Lietuva bus laisva. Tai – tikroji paslaptis. Jaučiu tai daug stipriau negu kitose Europos šalyse. Čia išties daug okultizmo apraiškų, populiarus Krišnos sąmonės judėjimas, Sai Baba ir panašios grupės iš Indijos, apie kai kurias jų sužinojau tik apsilankęs Europoje.

Į ką, Jūsų manymu, derėtų atkreipti didesnį dėmesį sielovadiniame Bažnyčios darbe?

Bažnyčia turėtų pasakyti žmonėms, kas yra klaida. Manau, kad daug kunigų gerai neišmano apie Naujojo amžiaus judėjimą, todėl nesugeba pasakyti, kas tai yra. Tuo tarpu Lietuvoje labiau negu kitose mano lankytose šalyse apčiuopiau sąsajų, pavyzdžiui, su Indija, kuria žavisi daugybė žmonių. Dėl patirtos ateizacijos krikščionybė dar nėra gili, yra didžiulis tikėjimo vakuumas.

Neretai tenka susidurti su netikinčiais žmonėmis, kurie atmeta Dievą, nes turi iškreiptą, tradiciškai paveldėtą jo įvaizdį. Nenori priimti kontroliuojančio ir nepaklusniuosius baudžiančio Dievo. Kaip pristatytumėte krikščionių Dievą ir religiją? Koks yra Jėzaus Kristaus Dievas?

Jėzaus Kristaus Dievas yra Kūrėjas. Tas, kuris gelbsti žmones iš nuodėmės. Jis yra Meilės Dievas, kuris skelbia tiesą. Biblija kalba apie šią tiesą. Tikėti Jėzumi ir Biblijos tiesa yra svarbu. Be šito negalime būti krikščionys.

Visose šalyse krikščionybė išlaisvino žmones iš ankstesnės pagonybės. Deja, šiandien visur pasaulyje matome tendenciją grįžti prie pagonybės. Štai kodėl įsipareigojame padėti žmonėms, kurie prarado savo tikėjimą.

Išties žmonės nežino, kas yra Dievas. Mūsų Dievas yra Meilės Dievas. Jis myli visa, ką sukūrė iš meilės. Tad ką Dievas daro? Jis įspėja: mano vaike, jeigu tai darysi, bus tokios skaudžios pasekmės, jeigu darysi kitaip – būsi palaimintas. Dievas tai sako mūsų labui! Galiu tai atmesti, galiu priimti.

Jėzus vėl sako: „Kas klausys mano žodžių, bet jų nesilaikys, to aš neteisiu, nes atėjau ne teisti pasaulio, bet gelbėti. Kas mane niekina ir mano žodžių nepriima, tas jau turi savo teisėją: pats žodis, kurį aš kalbėjau, nuteis jį paskutiniąją dieną“ (Jn 12, 47–48).

Jeigu aš vairuodamas automobilį nepaisau taisyklių, sukeliu avariją. Ar to norėjo Dievas? Jis mane nubaudė? Jeigu aš elgiausi neteisingai ir dėl to papuoliau į blogio pinkles, negaliu už tai kaltinti Dievo. Ne Dievas, aš pats save pasmerkiau. Žinoma, Dievas leidžia tam vykti, nes esame laisvi, tačiau iki mūsų gyvenimo pabaigos kviečia mus atgal. Antrame Petro laiške skaitome: „Viešpats kantriai elgiasi su jumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų“ (2 Pt 3, 9). 

Meilė paliko mus laisvus. Laisvė kuria mūsų asmenybę. Tačiau dažnai negebame ja naudotis. Pavyzdžiui, seksualinės problemos – jos taip pat labai paplitusios Lietuvoje. Akivaizdu, kad brandžiam žmogiškumui būtinas tinkamas, visą gyvenimą trunkantis įsipareigojimas santuokai. O kas vyksta? Moteris sutiko patikusį žmogų, permiegojo su juo, tapo nėščia… vaiko nenori – tenka darytis abortą. Moteris nenorėtų, bet vyras verčia. Didelės psichologinės problemos tiek moteriai, tiek ir vyrui, o ir iš tokios santykio gimstančiam vaikui. Pasekmės yra labai skaudžios, tačiau nederėtų už tai kaltinti Dievo. Reikėtų sakyti: „Mano nuodėmė“.

Lietuvos žmonės patyrė daug kančios. Vis dar jaučiamos skaudžių istorinių įvykių pasekmės visuomenėje. Ką daryti su skaudžia patirtimi?

Lietuviai patyrė didelių žiaurumų, tremčių, žudynių – tai blogis, kurį netikintys žmonės padarė tikintiems. Panašiai įvyko, pavyzdžiui, ir Prancūzijos revoliucijos laikais, kai buvo žudomi visi, kurie nesutiko su racionalistų propaguojamomis idėjomis. Tokiomis aplinkybėmis žmonėms kyla natūralus klausimas: „Kur yra Dievas?“

Kiekvienas ateinantis į šį pasaulį susidurs su kančia. Tas, kuris labiau priartės prie Kristaus, kentės dar daugiau: prisiminkime Jėzaus įspėjimą: „…ir jus persekios“. Jei gyveni sąžiningai, patirsi didesnį persekiojimą. Jeigu esi krikščionis, būsi persekiojamas. Tik va klausimas, kaip tą kančią priimti?

Jeigu kenčiu dėl to, kad elgiuosi klaidingai – tai vienas dalykas. Tačiau jeigu kenčiu dėl teisingo dalyko – tai Dievo tarno kančia. Sekdami Kristumi, būtinai patirsime nepelnytos kančios – kaip Jėzus. Taigi kančia mus daro panašius į Kristų ir veda į šventumą. Svarbu tai suprasti.

Šįryt skaičiau knygą apie moterų vienuolių kankinystę Prancūzijos revoliucijos laikais. Revoliucionieriai reikalavo apsispręsti – siūlė laisvę mainais už tikėjimo išsižadėjimą.

Šiandien daugybė žmonių pasaulyje kenčia dėl to, kad yra krikščionys, – anot neseniai paskelbtos Vatikano statistikos, yra nužudyta apie 100 000 žmonių. Atrodo, kad šiai kančiai galas dar neatėjo. Tačiau mes žinome, kad esame amžini – tad žvelgiame į mūsų laukiančią ateitį su viltimi ir tikėjimu.

 

Bendravo Saulena Žiugždaitė
Bernardinai.lt