Apie gegužinės pamaldas

Gegužės mėnuo yra skirtas Švč. M. Marijos garbei. Tikintieji į M. Mariją kaip Tikėjimo Mokytoją, ištikimiausią Kristaus mokinę ir visos žmonijos Dangiškąją Motiną, kreipiasi Švč. M. Marijos Litanijos žodžiais, melsdami sau ir savo brangiems artimiesiems Viešpaties malonių ir M. Marijos globos ir užtarimo. Parapijos sekmadieniniame laikraštėlyje per gegužės mėn. sekmadienius pristatysime kun. M. Malinausko SJ meditacijas apie Litanijos invokacijas (kreipinius), kad dar nuoširdžiau galėtume malda kreiptis į mūsų dangiškąją Motiną.

 

Istorija

 Marijos litanija, kuria jau XII amžiuje buvo meldžiamasi, kilo iš Visų šventųjų litanijos. Jau IX amžiuje visų šventųjų litanijoje buvo minimi trys Marijos titulai: Šventoji Marija, Dievo Gim­dytoja ir Mergelių Mergelė. Bėgant amžiams įsi­galėjo paprotys Visų šventųjų litanijoje kreiptis į Mariją vis naujais titulais, kol galiausiai susiformavo savarankiška Marijos litanija. Labiausiai pa­plito dvi Marijos litanijos: Venecijos ir Loreto, pas­taroji yra mums dabar gerai žinoma. Paprastai litanija kalbama gegužės mėnesį, ne tik privačiai, bet ir viešai bažnyčioje. Svarbiausia Marijos litanijos dalis yra kreipiniai į Mariją, paminint jos titulus. 

Trys įvadiniai kreipiniai

Šventoji Marija. Marijos hebraiškas var­das Mirjam, kuris kildinamas iš egiptietiškos šaknies (mry), reiškia Dievo palaimintąją, Die­vą mylinčią ir Dievo numylėtinę. Visa litanija žvelgiame į Mariją, kurią Dievas vardu pašau­kė, nes Dievas jai ir kiekvienam žmogui paruo­šė nuostabų meilės planą.

Šventoji Dievo Gimdytoja. Jėzus savo die­viška prigimtimi gimė prieš amžius iš Tėvo, Šventosios Dvasios galia susivienijo dieviškoji ir žmo­giškoji prigimtis Jėzaus Kristaus asmenyje ir gi­mė iš Marijos. Jėzus Kristus gimė iš Marijos ne vien kaip žmogus, tarsi vėliau būtų tapęs Dievu, bet ir kaip Dievas. Šią tiesą patvirtino Bažnyčios ekumeninis susirinkimas Efeze (431).

Šventoji Mergelių Mergelė. Šv. Augusti­nas sako, jog Marija buvo Mergelė Jėzaus pra­dėjimo metu, Mergelė gimdymo metu, Mergelė iki savo mirties. Tai reiktų suprasti ne fizine, bet Dievui pasišventimo prasme. Marijos šventu­mas susietas su jos mergyste.  

Dvylika kreipinių į Mariją kaip Motiną.
Šie titulai labiau išplėtoja Marijos kaip Die­vo gimdytojos suvokimą. 

Motina Kristaus. Visas Naujasis testa­mentas liudija apie Jėzų kaip Kristų (gr. Chris­tos pateptasis), išganymo tarpininką ir mesiji­nių pranašysčių išpildytoją. Vyriausiojo kuni­go paklaustas, ar jis Kristus, Dievo Sūnus, Jė­zus atsakė teigiamai (plg. Mk 14,61). Kadangi Dievo Sūnus Kristus priėmė žmogystę iš Mari­jos, ji pagrįstai vadinama Kristaus Motina.

Motina Bažnyčios. Bažnyčia suprantama kaip tikinčiųjų gimdytoja, todėl kiekvienas jos narys turi turėti motinišką užduotį kitam jos na­riui. Siame kontekste Marija yra dvasinė krikš­čionių, o tai yra Bažnyčios Motina. Tai patvir­tindamas Jėzus pavedė Jonui Mariją kaip moti­ną. (plg. Jn 19,27)

Motina Dievo malonės. Visos Dievo ma­lonės pasirodė Kristuje. Marija laisvai pritarė Kristuje išsipildančiam Dievo planui ir dėl to gali būti vadinama Dievo malonės Motina.

Motina tyriausioji, skaisčiausioji, nepa­lytėtoji, nesuteptoji. Šie titulai išreiškia tai, kad Marija neturėjo jokios nuodėmės. Amžių eigo­je buvo sunku rasti vieną titulą tai išreikšti. Tik būdama Marija pilna malonės galėjo būti ir ty­riausioji, skaisčiausioji, jokios nuodėmės nepa­liesta ir nesutepta.

Motina meilingoji. Šis titulas lotyniškai reiškia, jog Marija yra verta meilės (lot. amabi- lis). Malonė joje yra kai kas gražaus, patrauk­laus ir mylėtino.

Motina stebuklingoji. Šis titulas lotyniš­kai reiškia, kad Marija yra nuostabos verta Mo­tina (lot. admirabilis), būtent dėl jai suteiktų malonių santykyje su savo Sūnumi.

Motina geroji patarėja. Elžbietos žodžiais tariant, Marija yra palaiminta, nes patikėjo (plg. Lk 1,45). Ši savybė lydėjo ją kiekvienoje jos gyvenimo valandoje, net kai ji buvo savo Sūnaus kančios ir mirties akivaizdoje. Dėl to ji yra geroji patarėja visiems, kurie bandomi kančioje.

Motina Sutvėrėjo. Kūrinijos Sutvėrėjas yra Dievas švč. Trejybė, kurio kiekvienas asmuo pilnai dalyvavo kūrime, taigi ir Dievo Sūnus, Žodis, per kurį viskas atsirado (plg. Jn, 1,3) ir kuris gimė iš Marijos.

Motina Išganytojo. Marija pritarė išgany­mo planui, išsipildančiame jos sūnuje Jėzuje Kris­tuje, kuris ant kryžiaus paaukojo savo žmogys­tę žmonių išganymui.

Šeši kreipiniai į Mariją kaip Mergelę.
Šie Marijos titulai išplėtoja Marijos kaip Mergelių Mergelės supratimą. 

Mergelė išmintingoji. „Pagarbi Viešpaties baime – išminties pradžia“ (Ps 111,10) Marija parodė savo visišką atsidavimą vykdyti visa, ko Dievas iš jos nori, taip išreikšdama visišką pagarbą Dievui (Dievo baimę) ir tuo pačiu iš­mintį. Ji kaip išmintinga mergaitė pasirengusi laukė Viešpaties nurodymų (plg. Mt 25,1-13).

Mergelė garbingoji ir šlovingoji. Šiuos ti­tulus pagrindžia Evangelija Marijos giesmėje: „Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos“ (Lk 1,48b) arba Elžbietos žodžiuose: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų…“ (Lk 1,42).

Mergelė galingoji. Visa galybė ateina iš Die­vo. Marija yra galinga savo užtarimu pas Dievą. Bažnyčia tiki šia jos iš Dievo gauta dovana dėl jos ypatingos vietos išganymo istorijoje.

Mergelė maloningoji. Dievas savo valdoviškąjį galingumą ir maloningumą išreiškia mažesniųjų pasigailėjimu ir pasirengimu padėti. Šia­me kontekste Marijai patikėtas užtarimas ir soli­darumas žmonėms geriausiai išreiškia jos ma­loningumą.

Mergelė ištikimoji. Šis titulas duoda nuo­rodą į Mergelę tarnaitę: „Marija prabilo: Štai aš Viešpaties tarnaitė“ (Lk 1,38). Tai reiškia, kad Marija priklauso Dievui ir yra visiškai pasiren­gus ištikimai jam tarnauti. 

Trylika simbolinių kreipinių į Mariją

Teisybės paveikslas. Šis titulas lotyniškai reiškia Teisingumo veidrodį, atspindį (lot. Spe­culum iustitiae). Marija savo gyvenimu atspin­di Dievo teisingumą, palankų žmonėms.

Išminties sostas. „Jėzus yra Dievo išmin­tis“ (1 Kor 1,24), o Marija, būdama jo Motina, yra išminties sostas.

Mūsų linksmybės priežastis. Šis titulas taip pat apibūdina Mariją kaip mūsų džiaugsmo prie­žastį. Jos gyvenimas, Jos „tebūnie“ parodė, kas yra malonės gyvenimas ir išganymas ir kaip rei­kia saugoti visus įvykius kaip Dievo ženklus sa­vo širdyje, o tai krikščionims teikia džiaugsmo.

Dvasios indas. Lotyniškai šis titulas reiš­kia Dvasios taurę. Dievo Dvasia pripildė Mari­ją, nes rado ją tinkančią būti Motina Dievo Sū­nui. Marija yra atvira taurė, per kurią žmonėms padovanotas džiaugsmas.

Garbės indas. Šis titulas gali reiškia brangų, garbingą indą, nes Marija pilnai priėmė Dievą į save. Čia galima įžvelgti ir Eucharistijos bruožų.

Įstabusis maldingumo indas. Šis titulas reiškia ir atsidavimo indą Dievui. Marija taip atsidavė Dievui, kad šis joje tapo matomas.

Paslaptingoji rožė. Šis titulas kyla iš suvo­kimo, jog rožės šaknis yra žydų tauta, jos žel­muo yra Marija, o žiedas Jėzus.

Dovydo bokštas. Šis titulas kyla iš suvo­kimo, jog Marija yra bokštas, saugumo ir gar­bės įvaizdis, o Jėzus yra tikrasis Dovydas, ka­ralius ir Dievo numylėtinis.

Balčiausiasis bokštas. Šis titulas kildina­mas iš Giesmių giesmės knygos: „Tavo kaklas tarsi dramblio kaulo bokštas“ (Gg 7,5). Tai iš­reiškia Marijos kilmingą skaistumą. Moderniais laikais šis simbolis dar išreiškia intelektualumą.

Aukso namai. Šis titulas reiškia vertingus namus, kuriuos Dievas pašventino savo Sūnui apsigyventi. Tai galėtų būti ir nuoroda į Taberna­kulį, kuriame laikomas Švč. Sakramentas, arba į Marijos ypatingą vietą Eucharistijos šventime.

Sandoros skrynia. Šis titulas išreiškia Die­vo artumo garantiją ir sandorą su savo žmonėmis. Marija, kaip sandoros skrynia, turi savyje ne Aaro­no žaliuojančią lazdą, bet Jėsės šaknies ūglį Jėzų; ne dykumos maną, bet dangiškąją Duoną; ją den­gia ne cherubinai, bet pati Dievo Dvasia.

Dangaus vartai. Šis titulas išreiškia tai, jog Marija tapo vartais, per kuriuos Dievas atėjo į šį pasaulį, taip pat Marija savo paklusnumu nuėjo kelią, kuris veda į amžinybę, ir šį kelią parodė žmonėms.

Aušros žvaigždė. Šis titulas išreiškia Ma­rijos tyrumą ir išrinktumą, jis spindi tamsoje savo dorybėmis. 

Keturi kreipiniai į Mariją kaip pagalbininkę varguose.
Kaip Ieva buvo vargų tarpininkė, taip Mari­ja pagalbos tarpininkė. 

Ligonių sveikata. Marija yra toji, kuri už­jaučia varginamuosius ligoje, nes pati praėjo kančių kelią. Per ją ir su ja galima prašyti svei­katos dieviškąjį Gydytoją kitiems ir sau.

Nusidėjėlių gynėja. Marija būdama be nuo­dėmės, šia savo malone lieka arti nusidėjėlių ir padeda išbristi iš nuodėmių.

Nuliūdusiųjų paguoda. Marija, būdama pil­na Šventosios Dvasios, nes patiko Dievui, yra žmo­nių bendrystėje ir meldžia, kad ir šie būtų pripildyti Džiaugsmo Dvasios. Marijos žodžiai teikia pa­guodą: „[Elžbieta sušuko] Štai vos tik tavo pasvei­kinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose“ (Lk 1,44).

Krikščionių pagalba. Popiežius Pijus V ofi­cialiai įvedė šį titulą kaip padėką už krikščionių pergalę prieš turkus prie Lepanto (1571), nors neoficialiai šis titulas buvo ir anksčiau minimas. 

Aštuoni kreipiniai į Mariją kaip dangaus gyventojų Karalienę.
Marijos karališka garbė neprilygsta Išga­nytojo karališkajai garbei, tačiau Marija yra ge­riausia Išganytojo padėjėja ir mokinė. 

Karalienė angelų. Marijos garbė yra pra­kilnesnė nei visų angelų garbė danguje.

Karalienė patriarchų. Marijos ištikimybė Dievui yra didesnė nei patriarchų.

Karalienė pranašų. Marijos viltis didesnė nei pranašų. Marija nepabūgo net savo Sūnaus kryžiaus kančios akivaizdoje pasikliauti Dievu ir viltis prisikėlimu.

Karalienė apaštalų. Marijos tikėjimas yra tvirtesnis nei apaštalų.

Karalienė kankinių. Marijos tvirtumas ir ryžtas varguose yra stipresni nei visų kankinių.

Karalienė išpažinėjų. Marijos dorybių sie­kimas yra karštesnis nei visų išpažintojų.

Karalienė mergelių. Marijos skaistumas tyresnis nei visų mergelių.

Karalienė visų šventųjų. Marija yra šven­tesnė nei visi šventieji. Marija – Tėvo dukra ir Šventosios Dvasios šventovė gausiau apdova­nota malonėmis nei bet kuris žemės ir dangaus kūrinys, todėl ji gali visiems padėti eiti Dievo dovanojamu šventumo keliu. 

Penki kreipiniai į Mariją kaip Karalienę dėl jos asmeninių savybių

Karalienė be gimtosios nuodėmės pradė­toji. 1854 metais popiežius Pijus IX iškilmingai paskelbė, jog Marija nuo pat jos (ne Kristaus) pra­dėjimo ypatinga Dievo malone dėl Kristaus nuopelnų buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės.

Karalienė į dangų paimtoji. 1950 metais popiežius Pijus XII iškilmingai paskelbė, jog Marija savo gyvenimo pabaigoje su siela ir kū­nu buvo paimta į amžiną Dievo garbę.

Karalienė šventojo rožinio. Popiežius Le­onas XIII 1883 metais įtraukė šį titulą į Marijos litaniją, dėkodamas Dievui už tai, kad krikščio­nys Marijos užtarimu sulaukė tiek daug malo­nių, melsdamiesi rožinio malda.

Karalienė šeimos. Marija yra šeimos moti­na ir auklėtoja. Marijos ir Juozapo šeimoje gimė ir augo Jėzus. Ji priima visas šeimas į savo šei­mą ir saugoja jas, ji yra visoms šeimoms artima ir pavyzdys. Popiežius Jonas Paulius II įtraukė šį titulą į Marijos litaniją.

Karalienė taikos. 1917 metais popiežius Be­nediktas XV, kuris dėjo visas pastangas sustab­dyti karą, įtraukė šį titulą į Marijos litaniją ir para­gino nuolat prašyti taikos iš šios Karalienės. Tik­roji taika ir ramybė prasideda žmogaus širdyje, kai šis atsigręžia į Dievą. Tam padeda Marija.

 

 

Kun. M. Malinauskas SJ
teksto šaltinis – www.vievioparapija.eu

Su Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimo švente!

Švęsdami Šv. Velykas mes švenčiame Jėzaus Kristaus prisikėlimo įvykį. Kažin ar įmanoma patirti autentišką velykinį džiaugsmą, viltį ir šventę be Jėzaus Kristaus. Todėl tikinčio žmogaus velykinio džiaugsmo šaltinis ir centras yra Jėzus Kristus. Už mus kentėjęs, miręs ir prisikėlęs. Kaip apaštalas Paulius sako: „Jei Kristus neprisikėlė, tai tuščias mano tikėjimas ir viltis“.

kun. dr. Marius VENSKUS

kun. dr. Marius VENSKUS

Sveikinant švenčių proga, jeigu norime sveikinti iš širdies, neįmanoma atsiriboti nuo asmeninės patirties ir įvykių. Rašydamas keletą minčių artėjančių Velykų proga negaliu ir nemoku atsiriboti nuo tos visos Gavėnios kelionės, kurioje kartu su visa parapija keliavome nuo pat Pelenų trečiadienio iki Didžiosios savaitės, kuri prasidėjo Verbų sekmadieniu, vedančiu per didįjį tridienį į Velykų rytą. Netikras būtų velykinis džiaugsmas, jeigu tarytum iš niekur atsidurtume Velykų ryte. Netikras ir trumpas būtų naujo gyvenimo šventimas, jeigu tyloje nepamatytume ir nesuprastume senojo, gyvento gyvenimo, tuštumo ir beprasmybės. Nėra Velykų ryto be Didžiojo Penktadienio vienatvės, išdavimo, skausmo ir klausimų be atsakymų. 

Neįmanoma atsiriboti nuo asmeninės patirties

Tebus keletas Gavėnios minčių kaip padrąsinimas, kvietimas ir linkėjimas. Man, tau ir mums visiems.

Gavėnia kitaip

Kartais gąsdinanti, savo ribojimais ir draudimais, atrodo Gavėnia… Sunku ja gyventi, kai ji prasideda nuo minčių „to negaliu, tai draudžiama ir pan.“, tačiau Gavėnios esmė – įdomi vidinė kelionė link krikšto pažadų atnaujinimo. Kelionė, kurią ypatingai išryškina bendruomenių katechumenai (suaugusieji, trokštantys ir besiruošiantys priimti Krikšto sakramentą), artėjantys prie sakramento. Kiekvienam krikščioniui Gavėnia – ėjimas link Velyknakčio vigilijos, kur atnaujinami Krikšto pažadai. Natūralu, mąstant apie save, šalia esantį, apie Dievą, suvokti, kad nori kažko atsisakyti, kažką keisti, kažkuo dalintis. Taigi Gavėnia, pirmiausia yra laikas, skirtas dar artimiau ir labiau pažinti Dievą. Visą Gavėnios laikotarpį susivaldymas, askezė ir atgaila turi vienintelį tikslą – padaryti mūsų širdį atviresnę Viešpačiui.

Velykų švenčių esmė

Bažnyčios, liturgijos ir mūsų visų tikėjimo centras – Šv. Velykos. Viskas gimsta iš Velykų – iš Jėzaus kančios, mirties, ir, svarbiausia, iš prisikėlimo įvykio. Prisikėlimo šventimo centre krikšto liturgija, per kurią tikintysis savo Krikšto dieną panardinamas naujam gyvenimui Kristuje, su Kristumi ir su visa Bažnyčia. Didžiulis dėmesys ir šventė ne tik tiems, kurie Velyknakčio liturgijos metu priima Krikštą, bet šventė ir džiaugsmas visai tikinčiųjų bendruomenei. Kodėl? Todėl, kad Bažnyčia gyva per gyvus žmones. Žmogus yra gyvas Jėzaus prisikėlimo patvirtinimo ir visos Bažnyčios gyvybės ženklas pasauliui.

Pagrindinis Bažnyčios liudijimas vyksta per asmeninę patirtį. Jau nuo Šv. Rašto laikų iki šiandien – mes su Juo valgėme, mes matėme Jį, mes kalbėjome su Juo – skaitome apaštalų liudijimą Naujajame testamente. Nebūtinai regimai, nebūtinai apčiuopiamai – kaip apaštalas Paulius, neregėjęs Jėzaus, kalba apie asmeninį santykį su Juo. Tas Viešpaties artumo apsireiškimas nuolat vyksta ir mūsų gyvenimuose.

Naujas gyvenimas Kristuje

Su Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimo švente!

Švč. Sakramento adoracijos altorius

Būna gyvenime akimirkų, kai su netikėtai, trumpam sutiktu žmogumi, nedrąsiai užsimezgęs pokalbis virsta tvirta draugyste. Būna, kad tik pradėjęs bendrauti, jauti, kad gali pasitikėti tuo žmogumi, gali keliauti su juo, su juo įdomu. Tokią pat trauką turi Jėzus. Kai pažįsti Jį, pajauti, kad gali keliauti su Juo, pasitikėti, rasti Jam vietos savame gyvenime. Pamilus Jėzų, užsimezgęs ryšys su Juo nenubraukia, nesumenkina ir nenustumia regimojo pasaulio į nuošalę. Priešingai, iš artimo asmeninio bendravimo su Jėzumi gimsta naujas ryšys – su savimi, šalia esančiu žmogumi ir visu regimuoju pasauliu. Pasaulis jau niekada nebebus toks, kaip kad buvo iki Jėzaus. Jis pakeistas ir perkeistas. Net besitęsiančio blogio ar vis išlendančios nuodėmės akivaizdoje. Su Jėzumi viskas „skamba“ kitaip. Viešpaties paliestas žmogus jau nebebus toks pat. Net praeitis, kad ir kokia ji būtų, neištrinama, neiškerpama, tiesiog viso gyvenimo paveiksle ji tampa malone, nes leido Jam priartėti ir tas žmogaus gyvenimo paveikslas, net be jokių didžiulių atsivertimų, stebuklingų žygdarbių, tačiau jis jau yra nušviestas naujos šviesos. Keliavimas su Jėzumi ir leidimas būti Jo paliestiems, iššauks konfliktą. Konfliktą su savimi, savo paties susikurtu netikru gyvenimu. Iššauks konfliktą su pasauliu, kuriame stosi ginti paties mažiausio ir vargingiausio, kai nebenorėsi ir nesitenkinsi pigiu bendravimu, pigia meile, pigiu ir netikru gyvenimu.

Tikėjimo bendruomenė

Tikėjimo istorijoje ir kelionėje yra labai svarbi bendruomenė, kitų buvimas šalia. Gal ne visada simpatiškų ar būtinai tokių pat kaip mes, tačiau liudijančių bandymą gyventi tikėjimu ir taip tampančiu Jėzaus gyvybės žmogaus gyvenime mums ženklu. Tikinčiųjų bendruomenė nėra ir neturėtų būti vien žmogiškas susirinkimas, nes būry geriau nei vienam. Tikėjimo kelionėje yra akimirkų, kai reikia, norisi ar būtina pasitraukti į tylą ir vienatvę. Tačiau tikėjimo bendruomenė susirenka, nes trokšta dalintis Jėzaus pažinimo džiaugsmu. Per skirtingas patirtis to paties Dievo pažinimu. Kaip sako Popiežius Pranciškus, dalindamiesi tikėjimu, pamatome, kad kur benuvestų tikėjimas, ten jau yra Jėzaus pėdos. Ten jis jau buvo. Kad ir koks įvykis benutiktų.

Visko būna tikėjimo kelyje… Todėl ir stiprinamės Jėzaus Kūnu, Šv. Raštu, Sakramentais, šventųjų užtarimu ir pavyzdžiais, kitais, šalia esančiais žmonėmis. Kartais kasdienybė užgožia, bet kaip nenutrūkstama gija per gyvenimus eina Jėzaus vedimas ir Jo buvimas šalia. Kaip svarbu išmokti žiūrėti į gyvenimą per atstumą. Tada geriausiai pamatome Jo vedimą, nes akimirkos nuotaikos ir trumpalaikiai įvykiai gundo nubraukti viską, kas buvo iki šiol ir įrėmina ateitį į akimirkos nuotaiką. Bet kai pažiūri, kai išmoksti žiūrėti į gyvenimą per atstumą, tarytum atsitraukęs, matai Dievo pažadą, išsipildantį konkrečioje savo istorijoje.

Atgaila – kaip nuolatinis apsisprendimas

Švęsdami atgailą, pirmiausia švenčiame Dievo gailestingumą. Nuodėmė ir žmogaus trapumas iššaukė begalinę Dievo meilę Jėzuje Kristuje. Du žodžiai – Dievo gailestingumas ir Jo meilė kiekvienam žmogui. Žodžiai, savyje talpinantys daug daugiau nei jausmą ar norą gyventi tais jausmais. Dievo gailestingumas yra skaudus ir valingas – pradedant nuo biblinių pranašų sužadėtinės ir sužadėtinio simbolių. Baigiant Jėzumi Kristumi, kuris dėl žmogaus, dėl kiekvieno žmogaus nesilaikė savo lygybės su Dievu. Blogis nėra vien faktas „Padariau tą ar aną“. Blogis yra paslaptis, nuo pirmųjų Biblijos puslapių lydinti žmoniją. Tą blogį lydi ir nuolatinė kova su juo ir savimi pačiu. Nuolatinė išpažintis ir vėl grįžimas prie jos, tai teisingas mūsų judesys, ne vien kovoje prieš įvykio faktą, bet judesys link asmeninio patyrimo, koks didis ir beribis Jo gailestingumas, Jo meilė, Jo kantrybė, Jo ištikimybė savo pažadui, kuris pildosi mūsų gyvenimuose. Tik toks nuolatinis prisilietimas prie Dievo beribio gailestingumo keičia žmogų, o ne grasinimas ar bausmė. Tikroji Gavėnios atgaila, tikrasis atsigręžimas į Dievą ir leidimas veikti mūsų gyvenime siūlo daugiau nei netikrą paguodą, netikrą ramybę ir netikrą gyvenimą. Įtartina ir abejotina turėtų būti patogi atgaila ar artimo meilės gailestingumo darbai, jei dėl Jėzaus, jei su Jėzumi neplėšai savęs, nedalini, neįsipareigoji kažkam, nors ir atrodytų mažam ir nereikšmingam, bet nuolatiniam apsisprendimui už Jį.

Dievo nuolatinis artumas Jėzuje Kristuje

Taip dažnai, atrodytų, aiškūs Evangelijos įvykiai, iš tikro yra kupini paslapties, kaip ir pats Dievas. Daug nepaaiškintų ir neatskleistų dalykų, nes Dievo veikimo kelias niekada nebus iki galo suprastas ir įrėmintas. Evangelija kalba apie kitokį Dievo veikimą. Apie Jo buvimą kartu ir kai Jo nejaučiame ar neregime. Kalba apie visiškai asmenišką Jėzaus susitapatinimą su žmogaus istorija. Jo ašaras ir Jo kentėjimą kartu su žmogumi. Evangelija teikia viltį, mąstant, kad Dievo veikimas pasireiškia ypatingai tada, kai jau išnaudota viskas, kuo žmogišku skaičiavimu ir planavimu taip pasitikėjome. Jo veikimas prasideda, kai žmogaus širdis jau visiškai atvira Jo prisilietimui. Tokiomis akimirkomis, nebūtinai mirties akivaizdoje, pajunti amžinybės dvelksmą jau čia, jau dabar. Išryškėja Jėzaus buvimas kartu visur. Dievo pažadas ir tikėjimas Juo nežada patogumo ar „minkštų patalų“. Dievo pažadas ir buvimas kartu įgalina dalyvauti pasaulio ir Karalystės kūrime.

Nepraleiskim tos Velykų – Kristaus Prisikėlimo ir jo amžino gyvenimo Bažnyčioje per žmones žinios. Jo artumas yra begalinis naujumas, kurį Jis atneša, įžengęs į mūsų gyvenimus ir likimus. Visiems palaimingų Jėzaus Prisikėlimo švenčių!

kun. dr. Marius VENSKUS, 2014 04 17

Didžioji savaitė

Verbų sekmadienį prasideda Didžioji savaitė. Pačios svarbiausios šios savaitės dienos – Didysis tridienis: ketvirtadienis, penktadienis ir Velyknaktis: naktis iš šeštadienio į sekmadienį. Kodėl ši savaitė vadinama Didžiąja? Todėl, kad per ją paminimi didieji mūsų tikėjimo slėpiniai. Kaip šv. Paulius sakė: „Jei Kristus neprisikėlė, tai tuščias mano tikėjimas ir viltis“.

Didysis ketvirtadienis

Ketvirtadienį visuomet būna tarsi dvi dalys. Pirmoji – Katedrose, kur švenčiamos Krismos Mišios. Vyskupas kartu su visais kunigais, kurie tą dieną gali susirinkti, dalyvauja Mišiose ir pašventina aliejus. Aliejai naudojami įvairiuose sakramentuose: per Krikštą, Sutvirtinimą, be to, Ligonių patepimui. Tai labai įspūdinga šventė, ypač kunigams. Pavyzdžiui, Vatikane, vykstant koncelebracijai, apie Petro išpažinimo altorių susirenka pora, trys tūkstančiai kunigų, kad pajustų tarpusavio vienybę. Tos Mišios vyksta ketvirtadienį dienos metu. O vakaras jau skirtas labai ypatingai paminėti Paskutinę vakarienę, nes paprastai kiekvienos Mišios yra Paskutinės vakarienės atminimas. Tačiau ketvirtadienio vakarą prisimename Kristaus su apaštalais valgomą vakarienę, jo kojų plovimą. Kai kada bažnyčioje vadovaujantis liturgijai kunigas parinktiems žmonėms plauna kojas. Tai vyksta ne kiekvienoje bažnyčioje. Lietuvoje man mažai kur teko tai matyti. O štai bendruomenėse, kartu švenčiančiose Eucharistiją, vyresnysis tiesiog plauna kojas mažesniesiems.

Pas mus dažnai kojų plovimas asocijuojasi su valymu, tačiau iš tiesų tai daugiau simbolinis, labai išraiškingas gestas. Tai kartojimas to, ką darė Jėzus. Pagal Jono evangeliją, Paskutinės vakarienės metu Jis susijuosė, paėmė rankšluostį ir plovė mokiniams kojas. Tai – visiškas apvertimas. Nes kojų plovimas – vergo darbas šeimininkui, o ne gerbiamo garbstomo mokytojo patarnavimas savo mokiniams. Tai mūsų įprasto didingumo, pranašumo prieš kitus supratimo apvertimas, kuris leidžia truputį kitaip į viską pažvelgti.

Kitas esminis Paskutinės vakarienės momentas – duonos laužymas. Kai Kristus ėmė duoną, sakė imti ir valgyti, nes tai Jo kūnas. Davė dalytis taurę vyno, nes tai – taurė naujosios sandoros Jo kraujo, kuris už mus praliejamas.

Didysis ketvirtadienis – ypatinga diena. Tai – Eucharistijos įsteigimas ir perdavimas Jo galios mokiniams. Todėl ketvirtadienį minimas kunigystės įsteigimas.

Paprastai pagal seną lietuvių tradiciją po vakarinių pamaldų, iškilmingos liturgijos, visose bažnyčiose nutyla varpai, vargonai. Ir lieka tokia labai jautri tyla, susikaupimas prieš Didįjį penktadienį – Kristaus kančią. Vakare dar į specialų altorių pernešamas Švenčiausiasis sakramentas, prie kurio visą vakarą (kai kur ir per naktį) žmonės pasilieka maldai. Nutyla prie tos dovanos, kuri yra pats Jėzus – pabūti, susikaupti Didžiojo penktadienio šventimui.

Didysis penktadienis

Tai viena diena per metus, kai neaukojamos šventosios Mišios. Nešvenčiama Eucharistija. Kristaus kančios ir mirties diena tikrai labai išskirtinė. Ir popietę, paprastai po trečios valandos (Lietuvoje dažnai vakare), vyksta Didžiojo penktadienio pamaldos. Labai paprastos ir kartu – iškalbingos savo simbolika. Pirmas tų pamaldų momentas, kuris dažnai įstringa žmonėms – kai atėjęs kunigas parpuola ant žemės prieš Kryžių ir meldžiasi. Tą dieną skaitoma Kristaus kančios istorija. Prisimenama tai, ką Jėzus yra padaręs, prisiėmęs, iškentėjęs dėl mūsų.

Didysis penktadienis – proga apmąstyti savo buvimą, savo dalyvavimą toje Kristaus kančioje. Žinoma, ne tiesiogiai, bet savo istorija, savo gyvenimo apsisprendimais. Tą dieną pagerbiamas Kryžius. Lietuvoje kryžiai tradiciškai apgaubiami violetiniu šydu. Violetinė spalva reiškia rimtį ir gedulą, nors tiesiogiai čia dar nėra gedulo, o daugiau rimties, susikaupimo, susimąstymo.

Kai Didįjį penktadienį nudengiame kryžių, jis visu ryškumu, tarsi iš naujo vėl stoja prieš mūsų akis. Išryškėja visu savo brutalumu. Esame įpratę matyti gražiai dekoruotų auksinių kryželių, pakabukų. Tačiau iš tikrųjų Kryžius – mirties ženklas. Išvedę paralelę su dabartimi, galėtume pasakyti – kartuvės. Taigi Didįjį penktadienį Kryžius atsidengia visa žiauria savo realybe. Prieš mūsų akis jis iškyla kaip mirties simbolis. Tačiau neatskiriama ir tai, kad Kryžius po Kristaus tampa išganymo ir meilės simboliu. Kristus jį prisiima, neša, miršta ant Kryžiaus ne dėl pačios kančios, bet iš ištikimybės Dievui, meilės žmogui. Apie visa tai mums savo vidine jėga ir Jėzaus meile kalba kryžiaus ženklas. O jo pagarbinimas – tai sugrįžimas prie centro – Dievo meilės.

Paprastai liaudyje mėgstama vizualiai pavaizduoti Kristaus auką. Vienas iš būdų – tradiciškai Lietuvoje statomas Kristaus kapas. Tarsi prisimenant Jėzaus palaidojimą, bažnyčioje paguldoma Jėzaus figūra arba pastatomas atitinkamas paveikslas, sukuriama kapo aplinka. Žmonės mėgsta ateiti ir pasimelsti prie Jėzaus kapo, tarsi akivaizdžiai matydami – Dievas mirė. 

Didysis šeštadienis

Didįjį šeštadienį kaip ir nieko nebėra. Kristus miręs. Ką daugiau galima pasakyti? Tai – didžiulės tylos diena. Vidinės dvasinės tylos, nusiraminimo prieš kažką labai didelio. Tačiau tai ir Marijos diena. Lietuvoje Didysis šeštadienis net vadinamas Marijos šeštadieniu. Tiesa, kiekvienas šeštadienis gali turėti Didžiojo šeštadienio akcentą.

Kristus miręs, palaidotas, mokiniai išsibėgioję, išsislapstę… Vienintelė, kuri išlaiko tikėjimą, – Marija. Tai gal daugiau pagrįsta visu jos gyvenimu ir, be abejo, jos susijungimu su savo sūnumi. Nuo pat pradžių ji priima tai, kas neįmanoma, tai kas, atrodo, prašoka bet kokią fantaziją, Dievo apreiškimą per angelą: „Štai tu tapsi motina, pagimdysi sūnų“. Dievui nėra negalimų dalykų, ir tai lydi Mariją per visą jos gyvenimą. Nepaisant to skausmo, kurį ji iškenčia po kryžiumi, laidodama sūnų, jos širdyje pasilieka: Dievui nėra negalimų dalykų. Tikėjimas, pasitikėjimas Dievu nežlunga, nedingsta. Taigi Didysis šeštadienis – Marijos diena, kai galime būti drauge su ja toje didžiulėje tyloje, apimti gilaus skausmo, bet drauge jausdami ir viltį, pasitikėjimą. 

Velykų naktis

Didžioji naktis iš šeštadienio į sekmadienį. Mūsų Velyknakčio apeigos, pamaldos prasideda nusileidus saulei. Tos Didžiosios nakties, kai švenčiame Jėzaus prisikėlimą, liturgija labai iškalbinga ir išraiškinga. Pašventinama ugnis, nuo kurios uždegama ir didžioji Velykų žvakė. Kunigas, nešdamas ją į bažnyčią, užgieda „Kristus mums šviečia“. Ryškėja Kristaus prisikėlimo viltis. Žvakės nušvinta bažnyčios tamsoje. Giedamas Velykų šlovinimo himnas, kuris aprėpia visą išganymo istoriją. Tai prisiminimas, ką Dievas padarė dėl žmonių visais laikais, išlaisvindamas išrinktąją tautą, išvesdamas ją iš Egipto, pervesdamas per nendrių (galėtume pavadinti, Mirties) jūrą. Į naują gyvenimą ir laisvę. Jėzus ir mus taip veda, kviesdamas iš nuodėmės mirties į Dievo vaikų gyvenimą.

Velykų naktį skaitoma neįprastai daug skaitinių iš Senojo testamento, – tai vėlgi akivaizdus Dievo vedimo priminimas. Su Naujojo testamento žinia apie prisikėlimą nuskamba Aleliuja. Sugaudžia vargonai, suskamba varpai. Tuo išoriniu triukšmu tarsi norima mus išbudinti iš susikaustymo, liūdesio.

Bažnyčios istorijoje per Velyknaktį visuomet buvo krikštijami įtikėjusieji. Priėmę Evangeliją priimami į Bažnyčią ir nuplaunami Krikšto vandeniu. Čia akivaizdžiausiai prisimenamas senosios tautos išgelbėjimas, Jėzaus išganymas per mirtį ir prisikėlimą. Tai tinkamiausia naktis, tinkamiausias momentas Krikštui. Šventinamas Krikšto vanduo. Dar nepakrikštyti – krikštijami. Tie, kurie jau pakrikštyti, atnaujina Krikšto pažadus – savo įsipareigojimus gyventi su Dievu.

Velyknaktį krikštijami suaugusieji, o ne vaikai todėl, kad jie gali sąmoningai priimti tikėjimą. Tai – jų apsisprendimas, ne išmokus, o sąmoningai priėmus tikėjimo tiesas. Anksčiau krikščionybė nebuvo paveldima, o naujai atrandama, priimama. Kartais krikštydavosi visa šeima. Reikia manyti, ir vaikai, nes Kristaus išgelbėjimą priėmę tėvai, prisiimdami atsakomybę už vaikus, norėjo jiems perduoti tai, kas geriausia, kas išgelbsti. Paskui, laikui bėgant, taip susiklostė, kad dauguma krikščionių krikštijo savo atžalas vaikystėje. Tačiau žmogui visada reikia pačiam apsispręsti, kad ir pakrikštytam kūdikystėje. Ir tas Velyknakčio momentas yra tinkamas dar kartą pasakyti: „Taip, aš krikščionis. Aš tikiu Kristumi, aš priimu Jį. Jis tas, kuriuo pasitikiu. Jis – mano išganytojas“. Tada visi švenčiame Velykų prisikėlimo liturgiją, Eucharistiją, kai džiaugdamiesi vienijamės su prisikėlusiu Jėzumi. 

Velykų sekmadienis

Lietuvoje esame labiau įpratę prie Velykų sekmadienio rytmetinių pamaldų. Dar ne visi suvokia, kad Prisikėlimą švenčiame jau per Velyknaktį. O sekmadienį džiaugiamės kartu su prisikėlusiu Kristumi. Kaip Marija Magdalietė, stovėdama prie tuščio kapo. Ir tą Prisikėlimo žinią nešame pasauliui.

Tradiciškai sekmadienį aplink bažnyčią eina visų mėgstama procesija. Ji irgi simbolizuoja Prisikėlimo žinią, kurią sužinojom, išgirdom pamatę tuščią kapą. Galima sakyti, jog per Velyknaktį patyrę Kristaus prisikėlimą mes tarsi išnešame jį į gyvenimą. Procesija – iškalbingas ėjimas kartu su prisikėlusiu Kristumi. Ir kartu – šventimas Velykų dienos pamaldose.

Sekmadienį Vatikane, Šv. Petro bazilikoje, popiežius aukoja Mišias ir po jų suteikia palaiminimą miestui ir pasauliui. Jis pasveikina žmones jų gimtąja kalba Prisikėlimo šventės proga, ragina juos su džiaugsmu, viltimi, žvelgti į ateitį. Iš tiesų tai ypatinga žinia ir ypatinga diena. Tikintiesiems savaime svarbus Šventojo Tėvo palaiminimas, pasveikinimas. O netikintieji gal taip pat pajunta tos dienos ypatingumą. Popiežius savo autoritetu sujungia viso pasaulio Bažnyčias, – sujaudina net ir netikinčius žmones. 

Kun. Lionginas Virbalas S.J. Didžioji savaitė
2006-04-10
 Bernardinai.lt

Dešimt patarimų gavėnios laikotarpiui

   Kardinolo Godfriedo Danneelso, Briuselio arkivyskupo, 10 paprastų patarimų, kurie šiandienos tikinčiajam lengvai suprantami ir įgyvendinami.
 
1. Melskis. Ryte ir vakare sukalbėk po maldą, pvz., „Tėve mūsų“ ir „Sveika Marija“.
2. Sekmadienio Evangelijoje paieškok ir išsirink sakinį arba mintį ir apmąstyk per savaitę.
3. Kaskart, kai nusiperki dar vieną nelabai būtiną tau daiktą, – paaukok šį tą ir stokojantiesiems. Pertekliumi dera dalintis.
4. Kasdien atlik gerą poelgį ar darbą. Beje, to dar tavęs nespėjus paprašyti.
5. Išgirdęs kieno nors tau skirtus nemalonius žodžius, susilaikyk nuo minties, kad nemaloniai atsikirtęs sugrąžinsi pusiausvyrą. Geriau minutę patylėk ir nutrauk pašaipų spiralę.
6. Jei jau 15 minučių spaudai televizoriaus valdymo pultelį ir dar neradai nieko naudingo, tada išjunk televizorių ir pabendrauk su kartu gyvenančiais žmonėmis arba atsiversk knygą.
7. Gavėnios laiku atsikelk nuo stalo su nedideliu alkio jausmu. Tai tikrai nedaug, palyginti su dietologų griežtumu ir reikalavimu valdytis visus metus.
8. Atsimink, kad atleidimas yra susijęs su noru jį duoti.
9. Kažkam esi pažadėjęs paskambinti ar apsilankyti? Padaryk tai pagaliau.
10. Nepasiduok nuolaidas žadančioms reklamoms. Gal iš tikro sumokėtum trečdaliu mažiau, bet juk, tarkime, tavo drabužių spinta taip pat trečdaliu persipildys.
 
www.bernardinai.lt
[print_link]
 

Brangiosios šeimos!

Brangiosios šeimos!

   Šeimos metų minėjimas man yra patogi proga pasibelsti į jūsų namus, nes noriu jus su didele meile pasveikinti ir su jumis pasikalbėti. {…} Bažnyčia dalyvauja kasdieninės žmonių kelionės džiaugsmuose ir viltyse, liūdesy ir nerime, giliai įsitikinusi, kad pats Kristus siuntė ją eiti tais takais: Jis pats patikėjo žmogų Bažnyčiai, patikėjo jį kaip jos misijos ir tarnystės „kelią“. {…}
   Iš tos daugybės kelių šeima yra pirmasis ir svarbiausias: tai bendras kelias, bet ir ypatingas, absoliučiai nepakartojamas, kaip nepakartojamas yra ir kiekvienas žmogus; kelias, iš kurio žmogus negali iškrypti. Juk į pasaulį jis paprastai ateina šeimoje; todėl galima sakyti, kad už savo buvimą žmogumi jis turi būti dėkingas šeimai. Jeigu šeimos nėra, į pasaulį atėjęs žmogus randa nerimą keliančią ir skaudžią spragą, kuri apsunkins visą jo gyvenimą. Bažnyčia su nuoširdžiu rūpestingumu palinksta prie tų, kurie yra  atsidūrę tokioje padėtyje, nes ji gerai supranta šį pagrindinį šeimos vaidmenį. Be to, ji žino, jog normaliai žmogus atsiskiria nuo šeimos tam, kad savo ruožtu sukūręs naują šeimos židinį, realizuotų savąjį pašaukimą. Net jeigu jis ir nusprendžia gyventi vienišas, šeima, galima sakyti, lieka jo egzistencinis horizontas, pagrindinė bendruomenė, su kuria neatskiriamai susiję visi jo visuomeniniai santykiai, nuo pačių glaudžiausių ir artimiausių iki tolimiausių. Argi nesakome „žmonių šeima”, turėdami minty visus pasaulyje gyvenančius žmones? {…}
   Šiuo laišku noriu kreiptis ne į „abstrakčią“ šeimą, bet į kiekvieną konkrečią visų žemės šalių šeimą visose geografinėse platumose ir ilgumose, nepaisant vietos kultūrų skirtingumo ir kompleksiškumo. Meilė, kuria „Dievas taip pamilo pasaulį“ (Jn 3, 16), meilė, kurią Kristus kiekvienam ir visiems „parodė (…) iki galo“ (Jn 13, 1), leidžia kreiptis į kiekvieną šeimą, gyvą didelės ir visuotinės žmonijos „šeimos ląstelę“. Tėvas, Pasaulio Kūrėjas, ir įsikūnijęs Žodis, žmonijos Atpirkėjas, yra to visuotinio atvirumo žmonėms, broliams ir seserims, šaltinis ir ragina juos visus apglėbti malda, kuri jaudinamai prasideda žodžiais „Tėve Mūsų“. Malda turi tapti vyraujančiu Šeimos metų Bažnyčioje elementu: šeimos malda, malda už šeimą, malda su šeima. {…}
   Reikšminga tai, kad būtent maldoje ir per maldą žmogus paprasčiausiai ir drauge giliausiai atranda savo tikrąjį asmeniškumą: maldoje žmogaus „aš“ lengviausiai suvokia savo, kaip asmens, gelmę. Tas pat galioja ir šeimai, kuri ne tik yra pagrindinė visuomenės „ląstelė“, bet ir turi savo ypatingą veidą. Šis pirmiausia ir iš esmės pripažįstamas bei ryškėja, kai šeimos nariai sutartinai kreipiasi: „Tėve mūsų!“ Malda stiprina dvasinį šeimos pastovumą ir vienybę, padėdama jai tvirtėti Dievo „jėga“. Iškilmingo „santuokos palaiminimo“ metu celebruotojas taip meldžia Viešpatį: „Karštai meldžiame jiems, Viešpatie, Tavo malonės, kad jie visuomet vienas kitam meilūs ir ištikimi pasiliktų“. lš to „Šventosios Dvasios išliejimo“ gimsta vidinė šeimų jėga ir galia suvienyti jų narius meilėje ir tiesoje. {…}
   Taigi suprantama, kokie svarbūs, net būtini Bažnyčiai yra Šeimos Metai, koks būtinas yra liudijimas visų šeimų, kurios kasdien išgyvena savo pašaukimą; kokia svarbi yra didžioji šeimų malda, kuri intensyvėja ir plinta visame pasaulyje ir kurioje išreiškiama padėka už meilę ir tiesą, už  „Šventosios Dvasios malonės išliejimą“, už tai, kad tarp tėvų ir vaikų yra Kristus, Atpirkėjas ir Sužieduotinis, kuris mus „pamilo iki galo“ (plg. Jn 13, 1). Mes esame giliai įsitikinę, kad toji meilė yra už viską didesnė (plg. 1 Kor 13, 13) ir kad ji gali pranokti ir nugalėti viską, kas nėra meilė.
   Tegu šiais metais be paliovos kyla dangų Bažnyčios, šeimų, „namų Bažnyčių“, malda! Tegu ją pirmiausia išgirsta Dievas, po to žmonės, kad jie nesuabejotų, o tie, kurie dėl žmogiško trapumo svyruoja, kad nepasiduotų viliojami gėrio, kuris atrodo gėris ir kurį gėriu vaizduoja pagunda.
   Galilėjos Kanoje Jėzus buvo pakviestas į vestuvių pokylį. Drauge pakviesta Jo Motina tarnams pasakė: „Darykite, ką tik Jis jums lieps“ (Jn 2, 5). Ir į mus, įžengusius į Šeimos metus, Marija kreipiasi tais pačiais žodžiais. O Kristus šiuo ypatingu istorijos momentu primygtinai kviečia mus didžiajai maldai su šeimomis ir už šeimas, Mergelė Motina ragina šia malda vienytis su visas šeimas mylinčiu jos Sūnumi. Tą meilę Jis išreiškė pačioje savo Atpirkimo misijos pradžioje pašventinančia viešnage Galilėjos Kanoje. Ši viešnagė niekada nesibaigia.
   Melskimės už visas pasaulio šeimas. Melskimės per Jį, su Juo ir Jame Tėvui, „nuo kurio kiekviena tėvystė danguje ir žemėje turi vardą“ (Ef 3, 15)! 

Iš Jono Pauliaus II „Laiško Šeimoms“