Categories: Įvairūs

Klebono Kalėdinis laiškas

Bendrakeleiviai 

Kaip ir kiekvienais metais, taip ir šiemet, mūsų miestas yra nuostabiai pasipuošęs Kalėdų šventėms. Teko girdėti ne vieną atsiliepimą, kad atvykęs į Palangą atsiduri kaip kalėdinėje pasakoje.

Tiesa, vakarą, kai rašau šį tekstą, lietus, ir dėl to intensyviai veikiantys automobilio valytuvai, trukdė gėrėtis nuostabiomis kalėdinėmis šviesomis.

Dėliodamas mintis, ką norėčiau šiame laiške parašyti ir pasidalinti su Jumis, pagalvojau, kad visai tiktų ir pereitų metų laiškas, kuriame kartų su svarbiausias dalykais irgi ilgėjomės snaigių ir šalčio kvapo.

Bet kokiu atveju adventinis laukimo ilgesys ir tikrumas ir vėl padeda mums išsiilgėti ir išmąstyti tai, kas svarbiausia ir jautriausia mumyse – mūsų gyvenimo, būties ir prasmės klausimus.

Advento metu, Bažnyčios liturgijoje, skaitant Šventąjį Raštą, kasmeti ypatingai išryškėja du bibliniai personažai – ilgesingasis Izaijas ir kviečiantis Jonas Krikštytojas.

Pirmasis vadinamas ilgesio pranašu, nes matydamas žmogaus ir visos kūrinijos lemtį be Dievo, nepaliauja maldauti kad atsivertų, kad perplyštų dangus ir iš ten būtų atsiųstas mums Išganytojas. Nes tik tada, kaip sako Izaijas, tauta, gyvenusi tamsoje, išvys didžią šviesą, gyvenusiems nevilties šalyje užtekės šviesybė (Iz 9, 1).

Antrasis – kviečiantis Jonas Krikštytojas. Jo kvietimas – tai balsas tyruose. Tarytum iš niekur ir į nieką. Šiame Jono Krikštytojo kvietime išryškėja tai, kas mumyse visuose svarbiausia ir gražiausia – mūsų laisvė. Laisvė yra pirmoji ir svarbiausia sąlygą tikriesiems gyvenimo dalykams.

Tik laisvas ir drąsus žmogus gali, atsiliepdamas į Jono Krikštytojo kvietimą, atverti savo širdį ir gyvenimą Viešpačiui Dievui. Būti atviram Viešpačiui, leisti Jam veikti mūsų gyvenimuose, nėra kažkokios ypatingos mistinės patirtys ar didžiuliai dvasinio gyvenimo žygdarbiai.

 Visų pirma tai atsigręžimas veidu į save, savo artimą ir savo kasdienį gyvenimą. 

Atsigręžti į save – pamatyti save tokį, koks esi, nuostabų, daug gebantį ir galintį, bet tuo pat metu klystantį, trapų ir abejojantį, kuriam būtinas Jėzus ir šalia esantis žmogus, nes neužtenka savęs paties tikrajai laimei pasiekti.

Atsigręžti į savo artimą – pamatyti kitą, taip pat nuostabų ir gražų, kuriam, kaip ir tau, reikalingas gailestingumas ir pagalba. Ir tavo gailestingumas jam nebebus kaip išmalda ar kilnus poelgis, tavasis gailestingumas kils iš savo paties trapumo suvokimo ir patirto gailestingumo.

Atsigręžti į gyvenimą – įsisąmoninti, kad žmonėmis, krikščionimis ir Dangaus Karalystės vaikais tampame kasdienybėje.

Žvelgti drąsiai į ateitį – reiškia pasitikti gyvenimą su visais jo iššūkiais, abejonėmis, kančiomis ir net netektimis. Vienam ar vieniems taip gyventi, gali būti,  sunku ar net nepakeliama, tačiau per Jį, su Juo ir Jame, mes galime viską, nes Jis mus stiprina.

Kalėdų naktį Dievo Sūnus nužengia į žemę, žmonių planetą. Ateina Jis į šį pasaulį kaip pats vargingiausias iš visų žemės gyventojų tam, kad nė vienas Jo artumoje nesijaustų nejaukiai. Kalėdų nakties liturgijoje ir giesmėse bus mums pranešta Geroji Naujiena su nuorodą į Dievo Sūnų ir Išganytoją: „Rasite kūdikį paguldytą ėdžiose“…

Didžiausias Kalėdų nakties stebuklas, kad Viešpats Dievas, per žmogumi užgimusį Sūnų, atstatė pirmapradį kūrimo stebuklą – kiekvienas mūsų sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą.

Žmogumi tapęs Dievo Sūnus pašventino ir palaimino mūsų gyvenimus, mūsų kasdienybę ir visą mus supantį pasaulį. Nuo tos stebuklingos ir palaimintos nakties įvykio, būsime kviečiami ieškoti ir pamatyti Dievo galybės, veikimo ir amžinos gyvybės ženklus savo ir kito žmogaus akyse bei gyvenime.

Šią savaitę, vakarais, turėjau galimybę ir didžiulį džiaugsmą lankyti mūsų parapijos šeimas. Po maldų, namų palaiminimo ir sveikinimų, susėsdavome trumpam pokalbiui. Per juos nepaliesdavom visų ir galbūt labai svarbių bei skaudžių klausimų. Nediskutuodavom tikėjimo ir bažnytiniais klausimais.

Tačiau iš kiekvienų namų išeidavau ne tik palaiminęs, bet ir palaimintas. Išeidavau su giliu įsitikinimu, kad nors trumpame pokalbyje nebuvo išsakytą daug dalykų, visi jie buvo išgirsti širdimi.

Visą šį lankymo laiką neapleido jausmas, kad nepaisant visų galinčių būti tarp mūsų skirtumų, visus vienija tikėjimas rytdiena, gražesniu gyvenimu, kitu žmogumi.

Tada nuoširdžiame bendraudamas su kitu supranti, kad nei vienas nėra tau svetimas. Priešingai, mes tampame bendrakeleiviais, kuriuos vienija tas pats tikėjimas, ta pati viltis ir ta pati meilė, kylanti ir jungianti mus Jėzuje. Šitokioje gyvenimo bendrakeleivių kelionėje, ne tik tikslai, bet ir pati kelionė tampa įkvėpiančia, padrąsinančia ir vilties kupina gyvenimo patirtimi.

 Ne tik advento metu, ne tik artinantis Kalėdoms, bet ir kasdieniame gyvenimo bendravime su Jumis jaučiu kaip mūsų miestas, mūsų bendruomenė, visi Jūs nuolat liudijate didžiulį norą kartu kurti, puoselėti bendrystės ryšius ir rūpintis vieni kitais.

 Artinantis Kalėdų ir Naujųjų metų šventėms ir linkiu mums visiems dar nuoširdesnės ir gražesnės bendrakeleivių kelionės gyvenime ir kasdienybėje.

Jūsų kunigas Marius Venskus