zvaigzde
Categories: Įvairūs

Klebono Kalėdinis laiškas 2016

Prasivėręs dangus

Mūsų miesto Kalėdinės Eglutės įžiebimo vakarui orų pranešėjai žadėjo jei ne lietų, tai tikrai visiškai nešventinį, niūrų ir darganotą orą. Nepaisydamas visko, Kalėdų Senelis, pažadėjo būti šventėje net jei reiktų atvykti dviračiu. Toks jau šiandieninis gyvenimas, sunkiai patikime stebuklais, dar sunkiau ryžtamės kažką keisti. Vengdami bet kokio galimo sunkumo prisitaikome ir randame pasiteisinimų arba stengiamės įprasminti tai kas atrodo neišvengiama. Ne kartą ir ne du esame pasakę sau ir savo gyvenimui: „nieko jau čia nepakeisi. Taip buvo, taip yra ir taip bus“. Pagunda nebesitikėti, nebelaukti ir nebetrokšti yra didžiulė ir lydi nuolat. Ne tik Eglės įžiebimo vakarą. 

Tačiau kaip prieštara liūdnom orų prognozėm centrinė miesto aikštė buvo sausakimša žmonių – vietinių ir miesto svečių. Kalėdų seneliui neteko minti nei savo nei skolinto dviračio. Ir vienintelis baltas dalykas nebuvo jo barzda ar Palangos Kamerinio Choro nykštukų kepurytės. Žmonių troškimas būti drauge, laukti drauge, švęsti drauge, buvo palaimintas sniegu paties dangaus. Taip ir vyksta didysis Kalėdų stebuklas – kai nepaisant skaudžios praeities patirties turi viltį ateitimi, kai ne kartą suklupęs tiki savimi, kai ne kartą įskaudintas lieki atviras kitam žmogui, kai žvelgdamas į gąsdinantį pasaulį ir jo įvykius, savo gyvenimą matai kaip didžiulę dovaną ir gėrį.

Gyvenimo lenktynės

Dirvonuojantis laukas ir žemė per kelias dienas tampa gyvenviete. Per kelias valandas gali pasiekti kitą pasaulio kraštą. Tau siūlo „turėti“ neturint. Informacijos srautas toks, kad sunku atsirinkti kas tikrą, o kas ne. Naujienos apie žmogų ir pasaulį tik tokios, kad rodos darome viską, kad save ir kitą sunaikintume. Pasaulis nuolat kalba apie tavo vertę ir svarbą, tačiau čia pat pristato grožio ir sėkmės standartus, kurių neatitikdamas pradedi jaustis nevykėliu. Esame tarytum nuolat įtraukiami į kažkokias turėk, įrodyk, įsigyk, keisk, parduok lenktynes. Fantastiškai gražiai besikeisdamas ir verždamasis į priekį pasaulis vis deklaruoja tavo garbingumą, tačiau lieka gilus vidinis įsitikinimas, kad viena klaida, vienas suklupimas, viena sustojimo akimirka ir tu – iškrenti iš šio bėgimo ir lenktynių. Mes kiekvienas turime savo gyvenimo maratoną ir bėgimą į kurį esame įtraukti ar įsitraukėme patys. Liūdniausia ne tai, kad mes prisitaikome prie taisyklių, išmokstame suvaldyti pasaulį ir procesus jame. Liūdniausia, kad net esant „ant sėkmės“ bangos širdyje vis lieka įtarimas, kad per tą skubėjimą labai dažnai pamirštame ne tik kitą, draugystę ar žmogų, bet taip dažnai pamirštame ir save patį bei gyvenimą. Dažnai susiduriame su tiesa, jog kasdieniame gyvenime ne taip jau paprasta išlaikyti tikėjimą, viltį ir meilę vien savo jėgomis.  

Biblinė žmogaus istorija

Kad šventės nesibaigtų su šventėmis, Biblinė išganymo istorija atveria naują perspektyvą – visus gyvenimo įvykius nušviečia kita šviesa ir prasme. Šv. Raštas nėra gražių pamokymų ir patarimų rinkinys. Ypatingai skaitant Senąjį Testamentą to grožio ir švelnių pamokymų ne tiek jau daug. Bendraujant su žmonėmis dažnai tenka girdėti nusiminimo, kad Senajame Testamente nemažai skausmo, nusivylimo ir liūdesio. Taip yra todėl, kad Šv. Raštas yra gyvenimo knyga – visų mūsų gyvenimo knyga. Prasidėjusi žodžiais „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pr. 1,1), Biblija nededa taško ir gyvenimo knygoje nėra pabaigos. Paskutinė Biblijos eilutė išreiškia ilgesį: „Ateik, Viešpatie Jėzau!“ ir padrąsinimą: „Viešpaties Jėzaus malonė su jumis visais!“ (Apr. 22, 20-21). Tai reiškia, kad Dievo planas pasauliui ir žmogui, kad Jo Žodis ir Geroji Naujiena, nesibaigia su paskutiniu Biblijos puslapiu. Žmogaus, ne abstraktaus, o kiekvieno žmogaus gyvenimas yra pakvietimas ir aktyvus dalyvavimas to, mus supančio, pasaulio kūrime. Dievas ir toliau asmenine meile myli ir rūpinasi žmogumi, tik jam suteikia dovanas ir tik jį pašaukią Didžiajam gyvenimo tikslui, kuris, nors ir skirtingas ir gal ne visada visų matomas, yra labai svarbus ir garbingas. Kiekvieno mūsų gyvenimas. Žmogaus biblinė atmintis leidžia mums matyti ne tik kaip Dievas įžengdavo į pasaulio istoriją ir trokšdavo prakalbinti žmogų, įvairiausiomis aplinkybėmis ir būdais, bet ir dabar tiesiogiai ar per kitus žmones Jis kalbina ir kviečia. Tas „kažko“ ilgesys ir mūsų širdies nepaliaujamas nerimas. Tai ženklas, kad turi jautrią ir vis dar savimi, kitu ir pačiu gyvenimu nenusivylusią širdį. Ankščiau ar vėliau, po ilgų klajonių ir bėgimo metų, Dievas galiausia prakalbins savo tiesa kiekvieną iš mūsų. Biblinio Dievo kvietimas visiškai nesiderina su kartais mūsų įsivaizduojamu pykčiu, ultimatumu ar bauginimu. Sukūręs žmogų su visiška laisve ir gebėjimu apsispręsti už gerą ar blogą, už ramybę ar skausmą, Jis trokšta laisvo apsisprendimo už gyvenimą su Juo.

Nekliudys Jis net jei apsispręsi vienas ir vien savo jėgomis kurti savo gyvenimą ir ateitį. Džiaugsis tavo pasiekimais ir liūdės dėl skausmo, kurį patiri ar sukuri kitiems. Jis mokės laukti kol pasisotinsi „tariamu gyvenimu“ ir ištarsi tuos paskutinius Biblijos žodžius: „Ateik Viešpatie“ šitaip leisdamas ir pradėdamas dalyvauti toje išganymo nuostabioje Dievo ir žmogaus keliavimo kartu kelionėje, kuri vadinasi gyvenimas. Tai nėra nauja ir svetima pasaulio patirtyje. Advento laukimo Pranašas Izaijas viso pasaulio vargus ir skausmą, žmogaus neviltį ir gyvenimo kančią, jautė kaip didžiulį virš galvos susikaupusį sunkumų debesį, kolei kartą pratrūko visos žmonijos ilgesio malda: „Rasokite debesys, išlykite žemei Teisųjį“. Kaip tai dažnai panašu į mūsų gyvenimo patirtį, kai rūpesčių, darbų, minčių ir planų našta užgula taip, tarytum visas dangus slėgtų gyvenimo pečius. Dar sunkesnis yra „nuasmenintas“ gyvenimas. Tai kas atrodo turėtų suartinti žmones iš tiesų labai dažnai mus atitolina ir padaro svetimais. Kaip bebūtų paradoksalu šiandieniniame pasaulyje žmogus labai dažnai jaučiasi iš tiesų vienišas. Dalykai, kurie palengvina mūsų bendravimą, labai dažnai atima ir taip reikalingas pastangas – eiti link kito, ištarti žodį, pažvelgti į akis ir pajusti kito rankos šilumą. „Like‘u“ „tag‘inimų“ ir „patiktukų“ pasaulyje labai dažnai pasijaučiam vieniši ir iš tikro nesuprasti. Koks didžiulis žmogaus troškimas – kad pažintų tikrąjį jį, kad pamatytų ašarą, kuri niekada skruostu nerieda, kad pajustų liūdesį, kuris paslėptas po kasdiene šypsena, kad prisimintų ir matytų žmogų ne tik klydusį ar klystantį, bet tą, kurio širdis kupina vilčių ir troškimų. Kaip kruopščiai dovanų pageidavimų sąraše paslepiame to ko labiausiai norime – jaukaus vakaro su artimaisiais, kai tyloje gali žvelgti į kito akis, išvynioti pačią nuostabiausią Kalėdinę dovaną – galbūt ne eiliuotai, bet iš širdies pasakytus keletą, bet labai svarbių žodžių.

Atiduotas į žmonių rankas.

Kalėdų naktis yra asmeninė Dievo ir žmogaus bendravimo istorija. Biblijos Dievas visada trokšta asmeninio santykio su žmogumi. Mes skaitome Šv. Rašte kaip jis nuolat kreipiasi konkrečiu vardu į žmogų. Dievo tariamame žmogaus varde nėra vien regimoji prasmė. Dievo ištartas mūsų vardas apima visą mūsų gyvenimo ir patirties istoriją. Šiai istorijai Jis suteikia naują prasmę ir žmogiškąjį orumą. Tik atsiliepdamas į Dievo kvietimą žmogus savyje ir aplink save kuria tą pasaulį kurio mes visada troškome. Kiekvieno iš mūsų didžiausias troškimas būti pakviestais tikruoju mūsų vardu. Lygiai taip pat vien galėjimas į kitą kreiptis tariant jo vardą jau daro mus labai artimais. Todėl jau Biblijos pradžioje Dievui, kuris visa sukūrė ir teikia gyvybės Dvasią, žmogus užduoda klausimą: „Kuo esi vardu? Kaip į Tave kreiptis?“. Aš Esu kurs Esu – esu Esantysis, pasaulyje ir tavo gyvenime – atsakė Dievas.

Dievas, kurio ieškome ir kliaujamės, kurio buvimą jaučiame, turi savo vardą ir savo veidą. Tai Jėzaus Kristaus vardas ir veidas. Jėgos ir galios pasaulyje Dievas rizikuoja gimdamas mažu vaikeliu Betliejaus tvartelyje. Ateidamas į žmonių planetą ir tapdamas panašus į žmogų, Dievas rizikuoja būti nesuprastas ir būti nepriimtas. Meilė visada susitapatina su mylimuoju. Todėl kitoks Dievas būtų svetimas žmogui, kitoks Dievas negalėtų suprasti žmogaus, kaip tik tapdamas panašus į mus.

Kalėdų naktį neatsiradus Dievui vietos žmonių užeigoje, Jis neatsisakė savo troškimo ateiti pas mus. Jis gimė Betliejaus tvarte, kad išdrįstume pasiūlyti Jam daug daugiau nei namų sienas – pasiūlyti apsigyventi ir nušviesti mūsų širdis. Leistis kartu su mumis į gyvenimo kelionę drąsiai pasitinkant visą tai kas belauktų ateityje. Keistas šis pasaulio ir mūsų svečias. Nepretenduoja į mūsų džiaugsmą, bendravimus, gyvenimus, tikslus ir siekius. Tyliai keliaudamas kartu su mumis mūsų gyvenimo kasdienybėje, savo artumu jis kitaip įprasmina ir nušviečia viską. Dievas tampa žmogumi, kad naujai pažvelgtum į savo žmogišką orumą ir svarbą šiame pasaulyje vien dėl fakto kad tu esi. Ateidamas kaip silpnas kūdikis į šį pasaulį, Jėzus yra atiduodamas į mūsų visų rankas. Būti atiduotam į kito rankas. Pasikliauti kitu ir priimti Jį. Nuostabiausias dalykas koks gali įvykti. Ir nuo Kalėdų nakties įvykio, Dievas tampa atpažįstamas žvelgiant į save ir kitą žmogų.

Šis laiškas nėra palinkėjimas ir pamokymas. Kaip kiekvienas laiškas, taip ir šis, turi troškimą truputį dovanoti savęs ir savo minčių. Todėl ir be pabaigos. Nes gerumo, meilės ir išganymo istorija dar nesibaigė. Ta Kalėdų istorija tebesitęsia su mumis, per mus ir dėl mūsų.

Ir visgi gali būti, kad Kalėdų Seneliui prireiks dviračio, kad pas mus atkeliautų, tačiau neapleidžia nuojauta, kad tą naktį labiau nei iškritęs sniegas įvyks didesnis stebuklas:

O tvarte jų laukė tas, kuris nesigėdija juos broliais vadinti. Jam taip pat reikalinga šiluma ir bičiulystė. Mažas, silpnas vaikutis, kuris tuoj pravirks išsigandęs aplinkui tvyrančios tamsos. Tai buvo Dievas. Atiduotas į žmonių rankas. Kitoniško Dievo būtų nesupratęs ir nepriėmęs žmogus.

Kalėdų naktį neprasivers dangaus skliautas ir Viešpats nepasirodys visa savo didybe, kad mes pultume prieš jį ant kelių ir neliktų nė vieno netikinčio, nė vieno abejojančio. Ieškodamas Dievo pėdsakų, jo švento veido, žmogus turės žiūrėti į kitą žmogų. Į jo rankas ar akis, nesvarbu. Dievas sutinkamas ir atpažįstamas žemėje. Keistoje, prieštaringoje žmonių planetoje. Tvarte, kur tamsu ir purvina, kur tik gyvulių pūtavimas sušildo orą. Čia jis tapo mūsų broliu ir niekuomet nuo mūsų nepasitraukia.

Ne visi mes prie Kūčių stalo linksniuosime Jėzaus vardą, ne visi kalbėsime apie dvasingumą. Tačiau Dievas susiranda sau vietą ir prie užtrenktų užeigos durų. Jis moka prisistatyti žmogui įvairiausiais vardais ir slapyvardžiais. Kaip duonos gabaliukas ant pavargusių delnų (J. S.).    

Palaimingų švenčių visiems