Categories: Įvairūs

Didžioji savaitė

Verbų sekmadienį prasideda Didžioji savaitė. Pačios svarbiausios šios savaitės dienos – Didysis tridienis: ketvirtadienis, penktadienis ir Velyknaktis: naktis iš šeštadienio į sekmadienį. Kodėl ši savaitė vadinama Didžiąja? Todėl, kad per ją paminimi didieji mūsų tikėjimo slėpiniai. Kaip šv. Paulius sakė: „Jei Kristus neprisikėlė, tai tuščias mano tikėjimas ir viltis“.

Didysis ketvirtadienis

Ketvirtadienį visuomet būna tarsi dvi dalys. Pirmoji – Katedrose, kur švenčiamos Krismos Mišios. Vyskupas kartu su visais kunigais, kurie tą dieną gali susirinkti, dalyvauja Mišiose ir pašventina aliejus. Aliejai naudojami įvairiuose sakramentuose: per Krikštą, Sutvirtinimą, be to, Ligonių patepimui. Tai labai įspūdinga šventė, ypač kunigams. Pavyzdžiui, Vatikane, vykstant koncelebracijai, apie Petro išpažinimo altorių susirenka pora, trys tūkstančiai kunigų, kad pajustų tarpusavio vienybę. Tos Mišios vyksta ketvirtadienį dienos metu. O vakaras jau skirtas labai ypatingai paminėti Paskutinę vakarienę, nes paprastai kiekvienos Mišios yra Paskutinės vakarienės atminimas. Tačiau ketvirtadienio vakarą prisimename Kristaus su apaštalais valgomą vakarienę, jo kojų plovimą. Kai kada bažnyčioje vadovaujantis liturgijai kunigas parinktiems žmonėms plauna kojas. Tai vyksta ne kiekvienoje bažnyčioje. Lietuvoje man mažai kur teko tai matyti. O štai bendruomenėse, kartu švenčiančiose Eucharistiją, vyresnysis tiesiog plauna kojas mažesniesiems.

Pas mus dažnai kojų plovimas asocijuojasi su valymu, tačiau iš tiesų tai daugiau simbolinis, labai išraiškingas gestas. Tai kartojimas to, ką darė Jėzus. Pagal Jono evangeliją, Paskutinės vakarienės metu Jis susijuosė, paėmė rankšluostį ir plovė mokiniams kojas. Tai – visiškas apvertimas. Nes kojų plovimas – vergo darbas šeimininkui, o ne gerbiamo garbstomo mokytojo patarnavimas savo mokiniams. Tai mūsų įprasto didingumo, pranašumo prieš kitus supratimo apvertimas, kuris leidžia truputį kitaip į viską pažvelgti.

Kitas esminis Paskutinės vakarienės momentas – duonos laužymas. Kai Kristus ėmė duoną, sakė imti ir valgyti, nes tai Jo kūnas. Davė dalytis taurę vyno, nes tai – taurė naujosios sandoros Jo kraujo, kuris už mus praliejamas.

Didysis ketvirtadienis – ypatinga diena. Tai – Eucharistijos įsteigimas ir perdavimas Jo galios mokiniams. Todėl ketvirtadienį minimas kunigystės įsteigimas.

Paprastai pagal seną lietuvių tradiciją po vakarinių pamaldų, iškilmingos liturgijos, visose bažnyčiose nutyla varpai, vargonai. Ir lieka tokia labai jautri tyla, susikaupimas prieš Didįjį penktadienį – Kristaus kančią. Vakare dar į specialų altorių pernešamas Švenčiausiasis sakramentas, prie kurio visą vakarą (kai kur ir per naktį) žmonės pasilieka maldai. Nutyla prie tos dovanos, kuri yra pats Jėzus – pabūti, susikaupti Didžiojo penktadienio šventimui.

Didysis penktadienis

Tai viena diena per metus, kai neaukojamos šventosios Mišios. Nešvenčiama Eucharistija. Kristaus kančios ir mirties diena tikrai labai išskirtinė. Ir popietę, paprastai po trečios valandos (Lietuvoje dažnai vakare), vyksta Didžiojo penktadienio pamaldos. Labai paprastos ir kartu – iškalbingos savo simbolika. Pirmas tų pamaldų momentas, kuris dažnai įstringa žmonėms – kai atėjęs kunigas parpuola ant žemės prieš Kryžių ir meldžiasi. Tą dieną skaitoma Kristaus kančios istorija. Prisimenama tai, ką Jėzus yra padaręs, prisiėmęs, iškentėjęs dėl mūsų.

Didysis penktadienis – proga apmąstyti savo buvimą, savo dalyvavimą toje Kristaus kančioje. Žinoma, ne tiesiogiai, bet savo istorija, savo gyvenimo apsisprendimais. Tą dieną pagerbiamas Kryžius. Lietuvoje kryžiai tradiciškai apgaubiami violetiniu šydu. Violetinė spalva reiškia rimtį ir gedulą, nors tiesiogiai čia dar nėra gedulo, o daugiau rimties, susikaupimo, susimąstymo.

Kai Didįjį penktadienį nudengiame kryžių, jis visu ryškumu, tarsi iš naujo vėl stoja prieš mūsų akis. Išryškėja visu savo brutalumu. Esame įpratę matyti gražiai dekoruotų auksinių kryželių, pakabukų. Tačiau iš tikrųjų Kryžius – mirties ženklas. Išvedę paralelę su dabartimi, galėtume pasakyti – kartuvės. Taigi Didįjį penktadienį Kryžius atsidengia visa žiauria savo realybe. Prieš mūsų akis jis iškyla kaip mirties simbolis. Tačiau neatskiriama ir tai, kad Kryžius po Kristaus tampa išganymo ir meilės simboliu. Kristus jį prisiima, neša, miršta ant Kryžiaus ne dėl pačios kančios, bet iš ištikimybės Dievui, meilės žmogui. Apie visa tai mums savo vidine jėga ir Jėzaus meile kalba kryžiaus ženklas. O jo pagarbinimas – tai sugrįžimas prie centro – Dievo meilės.

Paprastai liaudyje mėgstama vizualiai pavaizduoti Kristaus auką. Vienas iš būdų – tradiciškai Lietuvoje statomas Kristaus kapas. Tarsi prisimenant Jėzaus palaidojimą, bažnyčioje paguldoma Jėzaus figūra arba pastatomas atitinkamas paveikslas, sukuriama kapo aplinka. Žmonės mėgsta ateiti ir pasimelsti prie Jėzaus kapo, tarsi akivaizdžiai matydami – Dievas mirė. 

Didysis šeštadienis

Didįjį šeštadienį kaip ir nieko nebėra. Kristus miręs. Ką daugiau galima pasakyti? Tai – didžiulės tylos diena. Vidinės dvasinės tylos, nusiraminimo prieš kažką labai didelio. Tačiau tai ir Marijos diena. Lietuvoje Didysis šeštadienis net vadinamas Marijos šeštadieniu. Tiesa, kiekvienas šeštadienis gali turėti Didžiojo šeštadienio akcentą.

Kristus miręs, palaidotas, mokiniai išsibėgioję, išsislapstę… Vienintelė, kuri išlaiko tikėjimą, – Marija. Tai gal daugiau pagrįsta visu jos gyvenimu ir, be abejo, jos susijungimu su savo sūnumi. Nuo pat pradžių ji priima tai, kas neįmanoma, tai kas, atrodo, prašoka bet kokią fantaziją, Dievo apreiškimą per angelą: „Štai tu tapsi motina, pagimdysi sūnų“. Dievui nėra negalimų dalykų, ir tai lydi Mariją per visą jos gyvenimą. Nepaisant to skausmo, kurį ji iškenčia po kryžiumi, laidodama sūnų, jos širdyje pasilieka: Dievui nėra negalimų dalykų. Tikėjimas, pasitikėjimas Dievu nežlunga, nedingsta. Taigi Didysis šeštadienis – Marijos diena, kai galime būti drauge su ja toje didžiulėje tyloje, apimti gilaus skausmo, bet drauge jausdami ir viltį, pasitikėjimą. 

Velykų naktis

Didžioji naktis iš šeštadienio į sekmadienį. Mūsų Velyknakčio apeigos, pamaldos prasideda nusileidus saulei. Tos Didžiosios nakties, kai švenčiame Jėzaus prisikėlimą, liturgija labai iškalbinga ir išraiškinga. Pašventinama ugnis, nuo kurios uždegama ir didžioji Velykų žvakė. Kunigas, nešdamas ją į bažnyčią, užgieda „Kristus mums šviečia“. Ryškėja Kristaus prisikėlimo viltis. Žvakės nušvinta bažnyčios tamsoje. Giedamas Velykų šlovinimo himnas, kuris aprėpia visą išganymo istoriją. Tai prisiminimas, ką Dievas padarė dėl žmonių visais laikais, išlaisvindamas išrinktąją tautą, išvesdamas ją iš Egipto, pervesdamas per nendrių (galėtume pavadinti, Mirties) jūrą. Į naują gyvenimą ir laisvę. Jėzus ir mus taip veda, kviesdamas iš nuodėmės mirties į Dievo vaikų gyvenimą.

Velykų naktį skaitoma neįprastai daug skaitinių iš Senojo testamento, – tai vėlgi akivaizdus Dievo vedimo priminimas. Su Naujojo testamento žinia apie prisikėlimą nuskamba Aleliuja. Sugaudžia vargonai, suskamba varpai. Tuo išoriniu triukšmu tarsi norima mus išbudinti iš susikaustymo, liūdesio.

Bažnyčios istorijoje per Velyknaktį visuomet buvo krikštijami įtikėjusieji. Priėmę Evangeliją priimami į Bažnyčią ir nuplaunami Krikšto vandeniu. Čia akivaizdžiausiai prisimenamas senosios tautos išgelbėjimas, Jėzaus išganymas per mirtį ir prisikėlimą. Tai tinkamiausia naktis, tinkamiausias momentas Krikštui. Šventinamas Krikšto vanduo. Dar nepakrikštyti – krikštijami. Tie, kurie jau pakrikštyti, atnaujina Krikšto pažadus – savo įsipareigojimus gyventi su Dievu.

Velyknaktį krikštijami suaugusieji, o ne vaikai todėl, kad jie gali sąmoningai priimti tikėjimą. Tai – jų apsisprendimas, ne išmokus, o sąmoningai priėmus tikėjimo tiesas. Anksčiau krikščionybė nebuvo paveldima, o naujai atrandama, priimama. Kartais krikštydavosi visa šeima. Reikia manyti, ir vaikai, nes Kristaus išgelbėjimą priėmę tėvai, prisiimdami atsakomybę už vaikus, norėjo jiems perduoti tai, kas geriausia, kas išgelbsti. Paskui, laikui bėgant, taip susiklostė, kad dauguma krikščionių krikštijo savo atžalas vaikystėje. Tačiau žmogui visada reikia pačiam apsispręsti, kad ir pakrikštytam kūdikystėje. Ir tas Velyknakčio momentas yra tinkamas dar kartą pasakyti: „Taip, aš krikščionis. Aš tikiu Kristumi, aš priimu Jį. Jis tas, kuriuo pasitikiu. Jis – mano išganytojas“. Tada visi švenčiame Velykų prisikėlimo liturgiją, Eucharistiją, kai džiaugdamiesi vienijamės su prisikėlusiu Jėzumi. 

Velykų sekmadienis

Lietuvoje esame labiau įpratę prie Velykų sekmadienio rytmetinių pamaldų. Dar ne visi suvokia, kad Prisikėlimą švenčiame jau per Velyknaktį. O sekmadienį džiaugiamės kartu su prisikėlusiu Kristumi. Kaip Marija Magdalietė, stovėdama prie tuščio kapo. Ir tą Prisikėlimo žinią nešame pasauliui.

Tradiciškai sekmadienį aplink bažnyčią eina visų mėgstama procesija. Ji irgi simbolizuoja Prisikėlimo žinią, kurią sužinojom, išgirdom pamatę tuščią kapą. Galima sakyti, jog per Velyknaktį patyrę Kristaus prisikėlimą mes tarsi išnešame jį į gyvenimą. Procesija – iškalbingas ėjimas kartu su prisikėlusiu Kristumi. Ir kartu – šventimas Velykų dienos pamaldose.

Sekmadienį Vatikane, Šv. Petro bazilikoje, popiežius aukoja Mišias ir po jų suteikia palaiminimą miestui ir pasauliui. Jis pasveikina žmones jų gimtąja kalba Prisikėlimo šventės proga, ragina juos su džiaugsmu, viltimi, žvelgti į ateitį. Iš tiesų tai ypatinga žinia ir ypatinga diena. Tikintiesiems savaime svarbus Šventojo Tėvo palaiminimas, pasveikinimas. O netikintieji gal taip pat pajunta tos dienos ypatingumą. Popiežius savo autoritetu sujungia viso pasaulio Bažnyčias, – sujaudina net ir netikinčius žmones. 

Kun. Lionginas Virbalas S.J. Didžioji savaitė
2006-04-10
 Bernardinai.lt