Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė

Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė

Praėjus Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmės dienai dalinamės Šv. Jono Pauliaus II mintimis apie Eucharistiją mūsų gyvenime:  

Eucharistija ir Bažnyčia

Tačiau Bažnyčia tampa tikrove ne tik per žmonių tarpusavio susivienijimą, brolystės patirtį, teikiamą eucharistinės puotos. Bažnyčia tampa tikrove, kai tokioje broliškoje vienybėje bei bendrystėje švenčiame Kristaus kryžiaus auką, kai skelbiame „Viešpaties mirtį, kol jis ateis“, ir vėliau, kai, giliai persiėmę mūsų išganymo slėpiniu, kaip bendruomenė artinamės prie Viešpaties stalo, kad sakramentiškai pasisotintume šventos atperkamosios Aukos vaisiais. Tad per eucharistinę Komuniją priimame patį Kristų; ir susivienijimas su juo – dovana ir malonė kiekvienam – yra toks, kad jame esame sykiu įtraukti į jo mistinio Kūno, kuris yra Bažnyčia, vienybę.

Eucharistija ir meilė

Iš tiesų krikščioniškasis gyvenimas reiškiasi didžiausio įsakymo vykdymu, Dievo ir artimo meile, kurios versmė yra Švenčiausiasis Sakramentas, dažnai vadinamas meilės sakramentu.

Eucharistija žymi tą meilę ir todėl ją primena, daro esamą ir sykiu įgyvendina. Kiekvieną kartą, kai sąmoningai joje dalyvaujame, mūsų sielose atsiveria nesuvokiamos meilės matmuo, meilės, apimančios viską, ką Dievas yra padaręs ir tebedaro mums, žmonėms, pagal Kristaus žodžius: „Mano Tėvas darbuojasi ligi šiolei, todėl ir aš darbuojuosi“. Kartu su šia nesuvokiama ir laisva dovana, kokia yra meilė, tobuliausiai atsiskleidžianti išganomojoje Dievo Sūnaus aukoje, kurios nepanaikinamas ženklas – Eucharistija, mumyse taip pat kyla gyvas meilės atsakas. Mes ne tik pažįstame meilę, bet ir patys imame mylėti. Mes pasukame, taip sakant, meilės keliu ir einame juo vis tolyn. Eucharistijos dėka meilė, kylanti mumyse iš Eucharistijos, auga, leidžia gilyn šaknis ir stiprėja.

Eucharistija ir artimas

 Autentiška Eucharistijos prasmė jau savaime yra veiklios artimo meilės mokykla. Žinome, kad tai tikras ir neiškreiptas meilės priesakas, toks, kokio mus mokė Viešpats: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“. Eucharistija kreipia šios meilės link gilesniu būdu; ji mums parodo, koks vertingas Dievo akyse yra kiekvienas mūsų brolis ar sesuo, jei Kristus duonos ir vyno pavidalais siūlo save visiems vienodai. Autentiškas eucharistinis kultas skatina mus geriau suvokti kiekvieno asmens orumą. Šio orumo suvokimas tampa giliausiu mūsų santykio su artimu motyvu.

Eucharistija ir gyvenimas

Dėl to, kad Eucharistija yra meilės versmė, ji visada buvo Kristaus mokinių gyvenimo centras. Ji turi duonos ir vyno, tai yra maisto ir gėrimo, pavidalą, todėl yra tokia artima žmonėms ir taip susijusi su jų gyvenimu, kaip maistas ir gėrimas. Eucharistiniame kulte Dievo, kuris yra Meilė, garbinimas kyla iš tokio artumo, kai Jis pats, panašiai kaip maistas ir gėrimas, pripildo mūsų dvasinę esybę, laiduodamas jai gyvybę kaip ir anie. 

Iš tokios eucharistinio kulto sampratos plaukia visa sakramentinė krikščioniškoji gyvensena. Gyventi sakramentais grindžiamą ir visuotinės kunigystės gaivinamą gyvenimą, vadinasi, pirmiausia trokšti, kad Dievas, veikdamas viduje, leistų pasiekti Dvasioje „Kristaus pilnatvę“ (28). Dievas savo ruožtu paliečia krikščionį ne tik per išorinius įvykius ir šią vidinę malonę; jis dar tikriau ir galingiau jame veikia per sakramentus.

Kristaus siela
Kristaus siela, pašvęsk mane,
Kristaus kūne, išgelbėk mane,
Kristaus kraujau, pagirdyk mane,
Vandenie iš Kristaus šono, nuplauk mane.
Kristaus kančia, pastiprink mane,
O gerasis Jėzau, išklausyk mane,
Savo žaizdose paslėpk mane,
Neleisk man niekuomet nuo tavęs atsiskirti.
Nuo sielų priešų apgink mane,
Mirties valandą pasišauk mane,
Ir liepk man ateiti pas Tave,
Kad su šventaisiais garbinčiau Tave per amžius.
Amen.

 

Nuotraukos © Arvydas Kluonius