Kovo 25 dieną, Švč. M. Marijai Apreiškimo iškilmės dieną, Palangos parapijos tikintieji išsiruošė į piligriminę kelionę. Dviem autobusais, virš šimto tikinčiųjų, aplankė įvairias Lietuvos šventoves.
Tas nesulaikomas žmogaus veržimasis į priekį ir į ateitį. Kaip svarbu, kad keliaudami visada turėtume ne tik galutinį tikslą prieš akis, bet ir aiškius ir neklaidinančius orientyrus. Keliavimas nesiremiant orientyrais labai dažnai priverčia sukti bereikalingus ratus, kelionę padaro varginančią ir sekinančią. Dėl išeikvotos ramybės, jėgų ir entuziazmo kartais tenka nuleisti rankas ir tiesiog giliai giliai paslėpti norą keliauti.
Keliaujame visi ir nuolat. Keliaujame ne tik po užsienio šalis ir kraštus, bet ypatingai keliaujame širdimi ir mintimis. Ne visada randame laiko ar galimybių išsiruošti į tolimesnę ar artimesnę kelionę. Ačiū Dievui jei pavyksta. Tačiau, net ir mažame kambarėlyje ar savo kasdienybės rutinoje užsidarę mes keliaujame. Keliaujame atmintimi, keliaujame vertindami realybę ir keliaujame ateities viltimis ir troškimais. Atminties širdimi lankome tėviškės, vaikystės vietas, maldoje kalbiname senokai matytus ar jau į amžinybę iškeliavusius mielus ir brangius žmones. Bandome suprasti kas per nerimas yra dabar mūsų širdyje, kas tai per ilgesingos mintys vis įsiveržią į monotonišką kasdienybę, ir tas nenugalimas tikėjimas gražia rytdiena. Ir tos širdies ir minčių kelionės gali būti sunkios, sekinančios ar nepakeliamos, jei orientyrai, jei dalykai kuriais remiamės vis apsunkina mus atverdami tik žmogaus ir pasaulio dvasinį skurdumą, trapumą ir skausmą.
Kaip kad artimesnei ar tolimesnei kelionei apmąstome maršrutą, laiką, galimybes ir atsargas, taip ir gyvenimo kelionei reikia nuolat ir nuolat atsinaujinti permąstant ar tai kas dabar vyksta su manimi ir manyje yra tai kas mane džiugintų, įkvėptų ir nuolat primintų apie mano išskirtinumą ir grožį, grožį manęs tokio kokį sukūrė Dievas ir grožį pasaulio, kuris mane supą, o skausmingos to pasaulio ir gyvenimo dienos tampa priežastimi ne bėgti ar slėptis, o priimti kaip galimybę parodyti sau ir kitam, kad skausmas, liūdesys ir kančia netars paskutinio žodžio nei mano, nei kito žmogaus, nei pasaulio istorijoje.
Visos kelionės, trumpesnės ar ilgesnės, yra palaima. Kelionės yra palaima ne tik todėl, kad pamatome kažką naujo ir neregėto… Kelionės yra palaimą, kadangi kiekvieną kartą mes naujai atrandame pirmiausia save pačius, kitą žmogų ir savo gimtuosius namus. Kelionėje negali pasiimti visų tų neva saugumą gyvenimo kasdienybėje teikiančių daiktų. Kelionėje išryškėja tai, nuo ko mes kasdienybėje nutolstame, būtent kito žmogaus artumo svarba. Nes kito žmogaus ištiesta pagalbos ranka, tavo su juo pasidalinta duona ir vanduo, parodo, jog gyvų žmonių bendrystės niekas nepakeis. Ir kolei mes mokėsime stiprinti vienas kitą savo artumu, tol su ŽMOGUMI ir pasauliu nieko blogo nenutiks.
Šiais, parapijos bažnyčios jubiliejiniais ir Vyskupo kankinio Teofilio Matulionio palaimintuoju paskelbimo metais, išsiruošėme ir mes į pirmąją šių metų, tačiau ne paskutinę, piligriminę kelionę. Piligriminę, nes didžiausias tikslas ne atstumą nukeliauti, ne naujas šalis ar vietas pamatyti, o tai kas šalia mūsų, kas mumyse, kad į rytdienos gyvenimą nauju žmogumi ir naujom kelrodėm žvaigždėm remdamiesi žengtume. Lankėme šventoves, daugiau ar mažiau žinomas. Tačiau visos jos bylojo apie mūsų protėvių ir mūsų šalies praeitį – jeigu esame laisvės vaikai, jei kalbame savo kalba, mąstome savo mintimis, tai todėl kad tikėjimo žmonės, tokie kaip Kankinys Vyskupas Teofilius Matulionis, kaip daugelis kitų, mūsų tėvų ir protėvių, laisvės troškimą ir viltį saugojo pridengę tikėjimo į Jėzų Kristu skydu. Jis, Jėzus, yra tautos ir žmogaus asmens tikrosios laisvės Viešpats. Galima sakyti, kad lankydami bažnyčias, sutikdami žmonės, melsdamiesi su jais kartu ėjome laisvės istorijos keliais: Plungė – Telšiai – Kaišiadorys – Šiluva.
Parapijiečių dienos kelionė nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro pasibaigė. Tačiau niekada nepasimirš nuostabios parapijos, jų klebonai ir visi Dievo žmonės, kuriuos tą dieną sutikome ir su kuriais malda ir duona dalijomės. Esame pagerbti Klebonų, kurie rado galimybę priimti ir pabendrauti su palangiškiais. Dėkojame Jiems ir jų parapijinėm bendruomenėm. Mes Palangoje prie Baltijos, kur anot Maironio prasideda Lietuva, siunčiame jiems visiems savo nuoširdžiausia padėkos ir palaiminimo maldą:
Dėkojame Plungės parapijos zakristijonui Povilui Pileliui už atvertas bažnyčios duris, o Aručiui Stasiuliui už ekskursiją ir įdomų pasakojimą.
Nuoširdus ačiū Prel. dr. Juozui Šiuriui ir visai Telšių Mažosios parapijos bendruomenei. Nuostabiai atnaujinta bažnytėlė ir stebuklas padedantis žvilgsniu aprėpti nuostabų Telšių miestą.
Kunigui dr. Dariui Trijoniui, Katedros Klebonui, už maldos ekskursiją po Katedrą ir požemių Kriptą bei pasidalintą viltį, kad ir mes Žemaičių Vyskupijos tikintieji turėsime palaimintąjį Vyskupą Vincentą Borisevičių (tam reikalinga visų mūsų nuoširdi malda).
Telšių Kunigų seminarijos rektoriui kun. dr. Ramūnui Norkui ir klierikui Viktorui Nacui už galimybė „pakilti į dangų“.
Nuoširdžiausia maldos padėka Kaišiadorių Vyskupijos sielovados centro seselėms vienuolėms, už šiltą priėmimą ir galimybę pažiūrėti dokumentinį filmą apie palaimintąjį kankinį, ačiū Klebonui Mons. Rimvydui Jurkevičiui ir visai Katedros tikinčiųjų bendruomenei už bendrą maldą Šv. Mišių aukoje.
Dėkojame Šiluvos Bazilikos Rektoriui kun. Erastui Murauskui, kad vis dar Jėzaus vardu galime, kaip Dievo piligrimai, net vėlyvą naktį belstis į svetingas duris. Diena nors pasibaigusi ir vakaras arti, Šiluvos Klebonas atvėrė Bazilikos duris ir mes galėjome vakaro tyloje Mergelės Marijos užtarimo paprašyti visai Palangos parapijos bendruomenei.
Vyskupo Kankinio Teofiliaus Matulionio iškilmingas paskelbimas Palaimintuoju įvyks birželio 25 d. Vilniuje. Apie Vyskupą Kankinį daugiau informacijos galima rasti www.teofilius.lt. O išsamų foto reportažą pamatysite mūsų parapijos internetinėje svetainėje www.palangosparapija.lt.
Malda prašant reikalingų malonių į Viešpatį Dievą per Palaimintojo Kankinio Vyskupo Teofilio Matulionio užtarimą:
„Mūsų Viešpatie, šventumo šaltini.
Tu stiprini visus Tavimi pasitikinčius
Ir nuoširdžiai Tavo valią vykdančius.
Tu stiprinai ir vyskupą Teofilių,
Kai dėl tavo vardo
Jis kentėjo kalėjimuose bei lageriuose
Ir liko Tau ištikimas.
Suteik malonę, kad mes,
Kadaise jį turėję vyskupu,
Dabar galėtume turėti
Šventuoju ir užtarėju danguje.
Per vyskupo Teofiliaus užtarimą
Suteik mums malonių,
Kurių su pasitikėjimu Tavęs prašome“.
Amen.
Mieli Broliai Seserys Kristuje, Telšių vyskupijos tikintieji, Jėzų Kristų, Jo Bažnyčią ir kunigus mylintieji!
Pradedame Gavėnios, t.y. apmąstymų, susikaupimo, atgailos ir pasitaisymo laiką. Šiuo Gavėnios laiku noriu Jus pakviesti apmąstyti savo santykį su Jūsų parapijose tarnaujančiais kunigais ir parapijine bendruomene, t.y., kiekvienu arti Jūsų esančiu tikinčiu žmogumi.
Moderniųjų laikų pasaulyje, ypač tarp jaunų žmonių, dažnai tvyro klaidingas bažnytinės bendruomenės susikurtas įvaizdis, kuris skatina Į viską žvelgti pro vartotojiškumo, tik materialinės naudos akinius. Šis vartotojiškumo požiūris mus dažnai verčia Bažnyčią matyti kaip įstaigą, kuri mums teikia tik mūsų pageidaujamas paslaugas, pvz., jeigu mums reikia, kad palaidotų brangų, artimą žmogų, pakrikštytų arba sutuoktų – tik tada kreipiamės į kunigą, tik tada mums kunigas būna „reikalingas”. Kitais atvejais, kai mums nereikia tokių kunigo teikiamų „paslaugų”, pats kunigas ar parapijinė bendruomenė mums kiekvienam tampa nereikalinga, neteikianti jokios materialinės naudos.
Brangūs Tikintieji, pasvarstykime, ar toks mūsų požiūris yra teisingas? Manau, į ši klausimą kiekvienas galime sau atsakyti, žvelgdami į pirmųjų krikščionių bendruomenes. Šios bendruomenės yra pirmavaizdis to, koks turėtų būti mūsų bendravimas ir mūsų santykis su dvasininkais ir parapijinėmis bendruomenėmis. Mūsų kiekvieno santykis su Bažnyčia ir jos kunigais negali būti paklausos – pasiūlos santykis. Kiekviena parapija yra bendruomenė ją sudarančių tikinčiųjų, t.y., viena kryptimi žvelgiančių žmonių, kuriuos vienija vienas bendras tikslas – užmegzti ryšį su dėl mūsų išganymo pasiaukojančiu,
dėl mūsų amžinosios laimės kenčiančiu, mirštančiu ir po trijų dienų mirtį nugalinčiu Kristumi. Ši bendruomenė turi būti sujungta su Kristumi mūsų, kaip krikščionių, tarpusavio meilės ryšiu. Kalbėdamas apie meilę, mintyje turiu ne teorinę meilę, o praktinę. Šis meilės ryšys turi būti pragrįstas visapusiška pagarba, atsidavimu, pagalba vieni kitiems, visiems bendruomenės nariams, broliams ir seserims Kristuje, kad, krikščioniškose bendruomenėse subrendę, pajėgtume mylėti kiekvieną Dievo sukurtą ir Jo mylimą žmogų. Dažnai prisiminkime svarbiausią Dekalogo įsakymą: „Mylėk kiekvieną žmogų kaip save patį”. Mes privalome mylėti kiekvieną, nepaisant to, kiek tas žmogus būtų nuo mūsų skirtingas. Todėl, brangūs Broliai ir Seserys, šiandien, Gavėnios pradžioje, Jus raginu atnaujinti meilę kitiems, išreikštą gerais, kaip sako Popiežius Pranciškus, gailestingumo darbais. Kaip to pasiekti ir kaip tai turėtų atrodyti šiandieniniame gyvenime?
Pasikartosiu, dar kartą primindamas, kad kiekvienas parapijinės bendruomenės narys / narė (aš ir Tu) esame pakviesti sekti Kristų. Šis sekimas ragina kiekvieną žmogų ne tik į asmeninį šventėj imą ir savęs tobulinimą, bet ir į mūsų tarpusavio bendravimo tobulinimą. Šiam tobulinimui reikalinga krikščionišką bendruomenė, kuri po nuodėmės kryžiumi suklumpančiam ir Viešpaties Jėzaus Kristaus nurodyto kelio nerandančiam žmogui padėtų atsikelti, o ne likti mūsų pasmerktam ar atstumtam. Žengdamos tokiu krikščioniško gyvenimo keliu mūsų bendruomenės galės panašėti j pirmąsias, Kristaus suburtąsias krikščionių bendruomenes. Tik tokios mūsų kaip krikščionių bendruomenės galės atspindėti Kristaus įsteigtosios Bažnyčios esmę ir jos grožį. Tokį bendruomeniškumą bus nelengva puoselėti, jeigu bendruomenės nariai vieni kitų nepažįsta ar net nenori pažinti; jeigu sekmadienio šventimo ir tobulėjimo kelias pasibaigia vien tik sekmadienio Šv. Mišių pabaigoje, o po to grįžtama į pilką rutininę kasdienybę, į kurią neprasiskverbia Dievo ir artimo meilės šviesa bei šiluma.
Brangieji, raginu Jus, o ypač kaimiškų bendruomenių narius, būti tokia bendruomene, kurioje žmonės vieni kitus pažįsta, vieni kitiems padeda. Te Sekmadienio susibūrimas Šv. Mišioms nesibaigia tik paraginimu „Eikite. Mišios pasibaigė”, bet būna pratęstas bendravimu parapijos namuose mūsų dvasinio, religinio gyvenimo problemų aptarimu, džiaugsmingu pasidalijimu bei įžvalgomis, ką mes kasdieniniame gyvenime dar galėtume gera nuveikti visų labui. Tegul Jūsų parapijose visada, o ypač Gavėnios metu, tai vienuose, tai kituose namuose vėl skamba Kalvarijos Kalnų giesmės, padedančios įsimąstyti į Kristaus iš meilės mums nueito Kryžiaus Kelio grožį.
Jums tarnaujantys kunigai yra Jūsų parapijinių bendruomenių dvasinių ieškojimų vadovai, skatintojai ir ragintojai. Gavėnia – tai laikas, kai visų mūsų žvilgsnis labiau krypsta į Dangų. Taigi, Brangieji, neužmirškite tų, kurie jums patarnauja padėdami to Dangaus siekti. Pasikvieskite parapijos kunigus į savo namus nuoširdžiam pokalbiui, pabendravimui, susipažinimui ir bendrai, nors ir trumpai maldai. Giedodami Kalvarijos Kalnus neužmirškite pakviesti savo kunigų, paragindami juos dalyvauti toje maldos ir giesmių bendrystėje. Kristaus Jums duotų kunigų buvimas Jūsų namuose reiškia paties Jėzaus Kristaus buvimą tarp Jūsų. Jeigu namuose turite sergančių ar sunkiai vaikštančių ligonių, derėtų jais pasirūpinti ne tik materialiniu požiūriu, t. y. aprengti, nuprausti, pavalgydinti, bet dar labiau reikia pasirūpinti dvasine jų gerove. Derėtų pasirūpinti, kad ligoniai būtų aprūpinti Šv. Sakramentais, kad būtų sudaryta galimybė atlikti Išpažintį, priimti Šv. Komuniją, Ligonių Sakramentą bei galimybė dalyvauti bendroje kaimo bendruomenės ar bent šeimos maldoje ir giesmėje. Toks Jūsų rūpestis paglostys kiekvieno sergančio, sunkiai vaikštančio ar senyvo žmogaus širdį, suteiks vilties ir padės deramai pasiruošti didžiajai Kristaus Prisikėlimo šventei – Velykoms. Nors Gavėnia yra priešvelykinio susikaupimo laikas, tačiau viso to neturėtume pamiršti ir visų bažnytinių metų tėkmėje.
Paskutinis dalykas, Į kurį noriu atkreipti Jūsų dėmesį šiame savo laiške – neužmirškime savo brangių mirusiųjų. Jie, palikę šį žemiškąjį pasaulį, yra reikalingi mūsų prisiminimo, mūsų maldų, mūsų už juos užsakytų šventųjų Mišių. Sekmadieniais išpažindami savo tikėjimą, mes kartu išpažįstame ir šventųjų, t.y., tiek gyvųjų, tiek mirusių žemei, bet gyvų amžinybei, bendravimą. Mūsų išpažįstamas šventųjų bendravimas šiandien dažnai mūsų užmirštas, dažnai neteisingai, t.y., nekrikščioniškai suvokiamas.
Brangūs Broliai ir Seserys, šis mūsų bendravimas maldoje su Dievu ir su mirusiais artimaisiais tegul būna tikras ir gyvas. Juk mes savo malda, dalyvavimu Šv. Mišių aukoje padedame savo mirusiesiems pasiekti Dangaus laimę bei buvimą Dievo artumoje, o jie, tai pasiekę, mus užtars pas Dievą ir už mus išmels Dievo palaimos.
Baigdamas šį Gavėnios Ganytojinį paraginimą ir sau, ir Jums linkiu, kad šiais Palaimintojo arkivyskupo Teofiliaus Mcitulionio metais dar labiau išmoktume mylėti visus žmones – tiek gyvus, tiek mirusius, kaip tai mokėjo daryti arkivyskupas Teofilius Matulionis, popiežiaus Pranciškaus pripažintas tikėjimo kankiniu ir leistas paskelbti palaimintuoju!
Palaimingos ir dvasiškai turtingos Gavėnios!
Telšių Vyskupas
Jonas Boruta
