II-oji rekolekcijų diena

Keletas minčių iš antrosios susikaupimo savaitgalio – rekolekcijų dienos.

br. Julius Sasnauskas OFM

   Susitikimo bažnyčioje metu, turėjome galimybę dar kartą pamąstyti apie Kristaus Prisikėlimo įvykio svarbą tikinčiojo žmogaus gyvenime.  Bažnyčios, liturgijos ir mūsų visų tikėjimo centras – Šv. Velykos.  Viskas gimsta iš Velykų – iš Jėzaus kančios, mirties, ir svarbiausia, iš prisikėlimo įvykio.  Prisikėlimo šventimo centre krikšto liturgija, per kurią, tikintysis, savo Krikšto dieną panardinamas naujam gyvenimui Kristuje, su Kristumi ir su visa Bažnyčia.  Didžiulis dėmesys ir šventė ne tik tiems, kurie Velyknakčio liturgijos metu priima Krikštą, bet šventė ir džiaugsmas visai tikinčiųjų bendruomenei.  Kodėl?  Todėl, kad Bažnyčia gyva per gyvus žmones.  Žmogus yra gyvas Jėzaus prisikėlimo patvirtinimo ir visos Bažnyčios gyvybės ženklas pasauliui.
  Mūsų Krikšto diena… Kada ji buvo? Kurioje parapijoje? Bažnyčioje? Kur krikštykla, prie kurios per nuplovimą Krikšto vandeniu tapome naujais Dievo kūriniais?  Krikšte vyksta daugiau nei regima ir užfiksuojama fotoaparatų blykstėmis.  Kai kūdikis krikštijamas, mamos viltyje, artimųjų nuotaikoje ir tikėjime gyvas suvokimas, kad vyksta kažkas svarbaus ir naujo.
   Pagrindinis Bažnyčios liudijimas vyksta per asmeninę patirtį. Jau nuo Šv. Rašto laikų iki šiandien – mes su Juo valgėme, mes matėme Jį, mes kalbėjome su Juo – skaitome apaštalų liudijimą Naujajame Testamente.  Nebūtinai regimai, nebūtinai apčiuopiamai – kaip apaštalas Paulius neregėjęs Jėzaus kalba apie asmeninį santykį su Juo.  Tas Viešpaties artumo apsireiškimas nuolat vyksta ir mūsų gyvenimuose.
   Visko būna tikėjimo kelyje… Todėl ir stiprinamės Jėzaus Kūnu, Šv. Raštu, Sakramentais, šventųjų užtarimu ir pavyzdžiais, kitais, šalia esančiais žmonėmis.  Kartais kasdienybė užgožia, bet kaip nenutrūkstama gija per gyvenimus eina Jėzaus vedimas ir Jo buvimas šalia.
   Kaip svarbu, išmokti žiūrėti į gyvenimą per atstumą.  Tada geriausiai pamatome Jo vedimą, nes akimirkos nuotaikos ir trumpalaikiai įvykiai gundo nubraukti viską kas buvo iki šiol ir įrėmina ateitį į akimirkos nuotaiką. Bet kai pažiūri, kai išmoksti žiūrėti į gyvenimą per atstumą, tarytum atsitraukęs, matai Dievo pažadą, išsipildantį konkrečioje savo istorijoje.
   Tikėjimo istorijoje ir kelionėje yra labai svarbi bendruomenė, kitų buvimas šalia.  Gal ne visada simpatiškų ar būtinai tokių pat kaip mes, tačiau liudijančių bandymą gyventi tikėjimu ir šitaip tampančiu, Jėzaus gyvybės žmogaus gyvenime, mums ženklu.  Tikinčiųjų bendruomenė nėra ir neturėtų būti vien žmogiškas susirinkimas, nes būry geriau nei vienam.  Tikėjimo kelionėje yra akimirkų kai reikia, norisi ar būtina pasitraukti į tylą ir vienatvę.  Tačiau tikėjimo bendruomenė susirenka, nes trokšta dalintis Jėzaus pažinimo džiaugsmu.  Per skirtingas patirtis, to paties Dievo pažinimu.  Kaip sako Popiežius Pranciškus, dalindamiesi tikėjimu, pamatome, kad kur benuvestų tikėjimas, ten jau yra Jėzaus pėdos. Ten jis jau buvo.  Kad ir koks įvykis benutiktų.
   Švęsdami atgailą, pirmiausia švenčiame Dievo Gailestingumą.  Nuodėmė ir žmogaus trapumas iššaukė begalinę Dievo meilę Jėzuje Kristuje.  Du žodžiai – Dievo Gailestingumas ir Jo Meilė kiekvienam žmogui.  Žodžiai, savyje talpinantys daug daugiau nei jausmą ar norą gyventi tais jausmais.  Dievo gailestingumas skaudus ir valingas – pradedant nuo biblinių pranašų sužadėtinės ir sužadėtinio simbolių.  Baigiant Jėzumi Kristumi, kuris dėl žmogaus, dėl kiekvieno žmogaus nesilaikė savo lygybės su Dievu.  Blogis nėra vien faktas – padariau tą ar aną.  Blogis yra paslaptis, nuo pirmųjų Biblijos puslapių lydinti žmoniją.  Tą blogį lydi ir nuolatinė kova su juo ir savimi pačiu.  Nuolatinė išpažintis ir vėl grįžimas prie jos, tai teisingas mūsų judesys, ne vien kovoje prieš įvykio faktą, bet judesys link asmeninio patyrimo koks didis ir beribis Jo gailestingumas, Jo meilė, Jo kantrybė, Jo ištikimybė savo pažadui, kuris pildosi mūsų gyvenimuose. Tik šitoks nuolatinis prisilietimas prie Dievo beribio gailestingumo keičia žmogų,  o ne grasinimas ar bausmė.

© Vitalijaus Janušonio nuotraukos

   Antrąją rekolekcijų dieną baigėme menine programa, kurią mums padovanojo Palangos Senosios Gimnazijos gimnazistai.  Susirinkusiuosius jie pradžiugino nuostabiu Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ skaitymu. Dėkojame gimnazijos direktoriui Algirdui Karačionkai už  nuolatinį mokinių skatinimą ir palaikymą, vadovėms – Jolitai Vaičiulienei ir Nijolei Šakinienei, gimnazistams – Pauliui Valteriui, Junonai Laukžemytei, Skirmantei Užkuraitei, Monikai Urbytei.