Apie pastoracinę tarybą

Kristaus įsteigtoji Bažnyčia yra įpareigota skelbti Gerąją Naujieną visam pasauliui. Bažnyčia – tai ne tik popiežius, vyskupai ir kunigai, bet ir visi pakrikštytieji, gyvenantys tikėjimo ir meilės vienybėje su savo ganytojais. Pirmieji krikščionys gerai suprato savo pareigą liudyti Kristų ir stengėsi kuo galėdami padėti apaštalams vykdyti šią pasiuntinybę.
    II Vatikano santarybos priimtame dekrete apie pasauliečių apaštalavimą yra toks nurodymas: „Vyskupai, klebonai ir visi kiti kunigai bei kunigai vienuoliai teturi prieš akis, kad teisė ir pareiga apaštalauti priklauso visiems tikintiesiems, tiek dvasininkams, tiek ir pasauliečiams ir kad Bažnyčios statyboje taip pat ir pasauliečiams priklauso sava dalis. Todėl tegul broliškai su pasauliečiais dirba Bažnyčioje ir vardan Bažnyčios“ (II Vatik. sus. nut. psl. 363,1968).
    Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje įsigalėjusi ateistinė valdžia stengėsi supriešinti dvasininkiją su pasauliečiais tikinčiaisiais. Bendruomenių (parapijų) vadovais buvo norima padaryti parapijų komitetus, taip vadinamus „dvidešimtukus“. Kunigai buvo laikomi tik samdiniais-kulto tarnais, kurių veikla turėjo būti parapijos komiteto akylai stebima ir kontroliuojama. Kunigai negalėjo įeiti į parapijos komiteto sudėtį ir, tuo labiau, jam vadovauti. Tuo tarpu, pagal Bažnyčios mintį, kunigai paties dieviškojo Mokytojo Kristaus yra siunčiami, kad sutelktų Dievo tautą ir vadovautų jos kelyje į išganymą, aktyviai bendradarbiaujant tikintiesiems. Norime nuoširdžiai padėkoti parapijų komitetams, kurie tais sunkiais metais gerbė, gynė ir rėmė savo dvasios vadus, nepasidavė valdžios atstovų mėginimui įtraukti juos į Bažnyčios dvasiai priešingą veiklą.
    Dabar, atkūrus Nepriklausomą Lietuvos valstybę, mūsų krašte Katalikų Bažnyčia gali savarankiškai tvarkyti savo viešus reikalus, vadovaudamasi tik bažnytine teise. Todėl Lietuvos Vyskupų Konferencija nutarė, pagal II Vatikano santarybos mintį, pertvarkyti parapijų komitetus, vietoj jų įsteigiant pastoracines tarybas. Tikimės, kad šios tarybos, sudarytos iš dvasininkų ir pasauliečių bei turinčios patariamąjį balsą, bus rimta parama parapijų klebonams sprendžiant svarbiausius pastoracinius uždavinius ir padedant šiuos sprendimus įgyvendinti.
    Pagrindinis tikslas, kurio visa savo veikia siekia pastoracinės tarybos: padėti kunigams formuoti parapijos religinį gyvenimą, įtraukiant kuo daugiau tikinčiųjų į aktyvią veiklą, palaikyti parapijoje brolišką meilę ir sugyvenimą.
    Siekdama savo veikla apimti visas gyvenimo sritis, pastoracinė taryba organizuoja darbą sekcijose.

Galimos tokios sekcijos:

  1.  Liturgijos sekcija, kurios nariai rūpinasi pamaldų organizavimu, įvairių religinių švenčių programomis ir pan.;
  2.  Šeimos sekcijos nariai organizuoja jaunimo rengimą šeimos gyvenimui, rūpinasi materialine ir dvasine parama jaunoms šeimoms;
  3.  Katekizacijos sekcija organizuoja vaikų, jaunimo ir suaugusių katekizaciją, padeda jiems giliau susipažinti su tikėjimo pagrindais ir jais vadovautis kasdieniniame gyvenime;
  4.  Jaunimo sekcija globoja katalikiškas jaunimo ir vaikų organizacijas, padeda spręsti kitus jaunimą liečiančius klausimus, kaip pvz.: kultūringo laisvalaikio praleidimo ir pan.;
  5.  Karitatyvinė sekcija rūpinasi seneliais, ligoniais, alkoholikais ir kt. materialinės ar dvasinės pagalbos reikalingais žmonėmis;
  6.  Spaudos sekcija rūpinasi katalikiškos spaudos platinimu, informacijos pateikimu katalikiškiems leidiniams, knygynėlių, bibliotekų steigimu ir kt.;
  7.  Ekonominė sekcija rūpinasi parapijai priklausančių pastatų ir kt. objektų remontu, padeda klebonui tvarkyti parapijos ekonominius reikalus.
  8.  Parapijose, kurių teritorijoje gyvena įvairių konfesijų žmonės, tikslinga įsteigti ekumeninę sekciją, kuri padėtų palaikyti gerus, broliškus tarpusavio santykius.

    Pastoracinę tarybą sudaro 10-15 asmenų. Esant reikalui narių skaičius gali būti ir didesnis. Į tarybą įeina parapijoje dirbantys kunigai, diakonai ir gerą vardą turintys pasauliečiai katalikai, įvairių sričių specialistai, kurie galėtų sėkmingai darbuotis atitinkamose sekcijose. Reikėtų siekti, kad taryboje būtų atstovaujami visi parapijiečių sluoksniai: inteligentai, darbininkai, valstiečiai, jaunimas.
    Pastoracinių tarybų narius – pasauliečius renka parapijiečiai. Dalį jų gali skirti ir klebonas. Klebonams patariama skirti į pastoracinę tarybą aktyviai veikiančius parapijos „Caritas“ skyriaus karitatyvinės jaunimo ir šeimos sekcijų narius.
    Apie pastoracinės tarybos narių rinkimus klebonai iš anksto paskelbia iš sakyklos, nurodo reikiamą išrinkti narių skaičių ir paprašo siūlyti tinkamus kandidatus. Sudaroma rinkimų komisija, vadovaujama klebono, kuri registruoja pasiūlytus kandidatus, rūpinasi jų sąrašų ir biuletenių spausdinimu, po rinkimų skaičiuoja balsus ir tvarko kitus su rinkimais susijusius reikalus, kandidatų sąrašai skelbiami bažnyčios skelbimų lentoje ir, jei galima, vietinėje spaudoje. Paskirtą dieną visuotiniame parapijiečių susirinkime užpildomi ir surenkami biuleteniai. Balsavimo teisę turi parapijiečiai, ne jaunesni kaip 18 metų amžiaus. Išrinktais laikomi gavę daugiausia balsų. Rinkimų rezultatus tvirtina klebonas. Jis taip pat praneša parapijiečiams, ką numato pasirinkti į pastoracinę tarybą.
    Parapijų pastoracinių tarybų sudėtį tvirtins dekanai trims metams. Terminui suėjus, gali būti tvirtinama vėl trims metams, ir t.t.
    Parapijos pastoracinės tarybos pirmininkas yra klebonas. Slaptu balsavimu, balsų dauguma, tarybos nariai iš savo tarpo išsirenka vicepirmininką – pasaulietį. Kiti 2-3 nariai, gavę daugiausia balsų, įeina į valdybą, kuriai taip pat priklauso pirmininkas ir vicepirmininkas.
    Pastoracinės tarybos nariui negalint eiti savo pareigų (sunki liga, išvyko iš parapijos, mirė ir pan.), jo vietoje klebonas, pasitaręs su pastoracine taryba, skiria naują narį ir praneša apie tai savo dekanui, kad jis šį sprendimą patvirtintų. Ta pačia tvarka skiriami nauji nariai vietoj pastoracinės tarybos narių, atleistų prieš terminą.
    Pastoracinės tarybos narys gali būti atleistas iš tarybos prieš terminą tik dėl rimtų priežasčių. Tokios priežastys gali būti: gero vardo praradimas, piktnaudžiavimas naryste, nedalyvavimas parapijos veikloje. Atleisti galima tik apsvarsčius pastoracinės tarybos posėdyje, jei už atleidimą balsavo nemažiau kaip du trečdaliai posėdyje dalyvavusių tarybos narių.
    Pastoracinė taryba atstovauja parapijiečių interesus, todėl kiekvienas parapijietis turi teisę kreiptis į jos narius savo asmeniniu ar visą parapiją liečiančiu klausimu, pateikti pastabų, pasiūlymų.
    Skubius, neatidėliotinus klausimus sprendžia valdyba. Kitiems klausimams spręsti šaukiami pastoracinės tarybos posėdžiai ne rečiau kaip keturis kartus per metus. Neeiliniai posėdžiai gali būti sukviesti to pageidaujant klebonui ar bent trečdaliui tarybos narių. Apie posėdžių laiką ir vietą turi būti pranešama iš anksto. Posėdžio darbotvarkė sudaroma atsižvelgiant į tarybos narių ir kitų parapijiečių pasiūlymus. Pastoracinės tarybos posėdyje priimti nutarimai yra teisėti, jei dalyvavo bent du trečdaliai narių. Nutarimas laikomas priimtu, jei už jį balsavo daugiau kaip pusė posėdyje dalyvavusių narių. Jis įsigalioja patvirtinus klebonui. Jei nutarimų vykdymui reikalingos lėšos iš bažnytinės kasos, reikia gauti klebono sutikimą.
    Pastoracinės tarybos posėdžiai protokoluojami, pažymint, ar klebonas patvirtino nutarimus. Protokolus pasirašo klebonas ir vicepirmininkas. Tai oficialūs dokumentai, kurie pateikiami parapiją vizituojančiam vyskupui.
    Pastoracinė taryba palaiko glaudžius ryšius su parapijiečiais, praneša jiems apie vykdomus darbus, kartą metuose pateikia išsamią savo veiklos ataskaitą.
    Nesutarimus tarp klebono ir kitų pastoracinės tarybos narių sprendžia dekanas arba vyskupas.

 

Šeima – tikėjimo vartai

2013 m. gruodžio 1 d., pirmasis Advento sekmadienis
Lietuvos vyskupų laiškas, skirtas prasidedantiems Šeimos metams

Šeima tikėjimo vartai

   Brangieji, pradėdami naujus liturginius metus esame vėl kviečiami leistis į tikėjimo kelionę. Kas yra tikėjimas? Tai – kiekvieno iš mūsų atsakas į Dievo troškimą susitikti su žmogumi. Tikėjimo metais popiežius Pranciškus mus ragino naujai atrasti tikėjimo spindesį savo gyvenime. Tikėjimo metų dóvana tapo enciklika Lumen Fidei, priminusi mums tikėjimo reikšmę ir jo brendimo sąlygas. Joje popiežius ypač pabrėžė, kad „pirmutinė aplinka, kurioje tikėjimas apšviečia žmonių miestą, yra šeima.“ (LF 52)
   Mes, Lietuvos vyskupai, šios popiežiaus Pranciškaus įžvalgos padrąsinti ir norėdami stiprinti šeimos bei gyvybės kultūrą Lietuvoje, paskelbėme šiuos naujus liturginius metus Šeimos metais.  Esame drauge su popiežiumi įsitikinę, kad „šeima yra tikėjimo vartai“ – natūrali ir tuo pat metu ypatinga aplinka, kurioje žmogui dovanojamas tikėjimas ir kurioje jis bręsta. Dievas yra vyro ir moters santuokinio ryšio autorius. Jo dėka šis ryšys pagrindžiamas ir palaikomas.  Popiežius Pranciškus sako, kad tvari vyro ir moters santuoka „gimsta iš jų meilės, kuri yra Dievo meilės ženklas bei artumas, iš pripažinimo bei priėmimo lytinio skirtingumo gėrio, leidžiančio sutuoktiniams susijungti į vieną kūną (plg. Pr 2, 24) ir duoti pradžią naujai gyvybei, kuri yra Kūrėjo gerumo, išminties ir meilės plano apraiška“ (LF 52). Tik tikėjimo apšviestas žmogus gali suvokti visą šio slėpinio grožį ir turtingumą.  Tikėjimas suteikia santuokiniam meilės ryšiui neapsakomos Dievo meilės patirtį, o vaikų atėjimas į šį pasaulį – bendrystės ir bendradarbiavimo su Kūrėju džiaugsmą. Tikėjimo šviesoje santuoka ir vaikų priėmimas išvystami kaip gyvenimas, pranokstantis paprastą vyro ir moters susitarimą gyventi kartu susidėjus ar vaikų pradėjimą tik kaip biologinį vyksmą. Tikėjimas suteikia visiškai naują prasmę santuokinio gyvenimo patirčiai. Todėl, anot popiežiaus Pranciškaus, „pažadėti meilę visam laikui įmanoma tik atradus už kitus planus didesnį planą, kuris mus remtų ir leistų mylimam asmeniui dovanoti visą ateitį. Tikėjimas tada padeda suvokti vaikų pradėjimo visą gelmę ir turtingumą, nes leidžia jame atpažinti Kūrėjo meilę, dovanojančią ir patikinčią mums naujo žmogaus slėpinį“ (LF 52). Tik taip suprasta santuoka sutuoktiniams ir jų vaikams tampa tikėjimo vartais į gilesnį Dievo bei šeimos misijos pasaulyje pažinimą.
   Šeima yra tikėjimo židinio kurstytoja. Štai kodėl ją drąsiai galime vadinti tikėjimo vartais, per kuriuos į susitikimą su Dievu žengia sutuoktiniai ir jų vaikai. Tėvas,  motina ar vaiko globėjai yra pirmaisiais asmenimis, perduodančiais vaikučiui tikėjimo slėpinį. Todėl šeima dar vadinama „namų Bažnyčia,“ nes, pasak popiežiaus Pauliaus VI, „šeimą, kaip ir Bažnyčią, reikia laikyti vieta, kurioje skelbiama Evangelija ir iš kurios ji sklinda.“ (Evangelii Nuntiandi, 71). Šeima yra tikėjimo lopšys naujajai kartai, todėl tiek, kiek ji priima tikėjimą ir Evangeliją, tiek ji tampa ir „evangelizuojančia bendruomene“ (Familiaris Consortio, 52). Jai tenka ypatingas uždavinys perduoti tikėjimą ne tik savo aplinkoje, bet ir visuomenėje, nes, pasak popiežiaus Pranciškaus, „krikščioniškosios šeimos yra šeimos misionierės“[1].
   Rūpestis šeima visad buvo Bažnyčios dėmesio centre. Nors kai kurios problemos ne naujos, tačiau iššūkių šeimai šiandien taip padaugėjo, jog atėjo metas ginti negimusią gyvybę, šeimą, pagarbą moteriai ir vaikų teises. Pastaruoju metu besikartojantys raginimai peržiūrėti santuokos ir šeimos sąvokų turinį, arba nustatyti, kada prasideda ir baigiasi žmogaus gyvybė, yra ne kas kita, kaip pavojingas socialinis eksperimentas. Sulyginti vyro ir moters santuoka pagrįstą šeimą su įvairiais kartu gyvenančių asmenų dariniais reikštų pačios santuokos institucijos panaikinimą. Šeimos sandara kyla iš pačios žmogaus prigimties; teisė į šeimą – prigimtinė žmogaus teisė.  Valstybinės valdžios galia turi būti ir toliau saistoma ir ribojama žmogaus prigimtinių teisių viršenybės. Šeimos prigimtis nepakliūva į žmonių sukurtos teisės reguliuojamą sferą. Atvirkščiai, Valstybės valdžia turi tapti šios pagrindinės visuomenės ląstelės saugotoja. Vyro ir moters santuokos institucija rodo didelį žmonijos kultūros išsivystymą jos civilizacijos kelyje. Pagarba ir meilė šeimoje formuoja civilizuotos visuomenės stuburkaulį.
   Šiais Šeimos metais ypatingai raginame krikščioniškas šeimas ir visus geros valios žmones pagal savo galimybes ginti šeimos ir gimusių bei negimusių vaikų teises. Ginkime šeimą, nes ji yra žmogaus gerovės, tikėjimo ir jo brandos lopšys.  Šv. Pauliaus paraginimas „pabusti iš miego“ šiandien gali būti konkrečiai įgyvendinamas drąsiai ginant ir puoselėjant krikščioniškos šeimos kultūrą. Tebūna mūsų veidas giedras, rūpinantis šeimos vertybe: Viešpats rūpinasi, kad savyje turėtume Jo džiaugsmo pilnatvę (plg. Jn 17, 13b)!

Šventoji Mergele Marija, Šeimos Karaliene, melski už mus!

 

Lietuvos vyskupai



[1] Popiežiaus Pranciškaus pamokslas per šv. Mišias Šv. Petro aikštėje 2013 m. spalio 27 d.

 

Dėl parapijiečių informavimo

Kriminalinės policijos skyriaus Viršininkė Diana Paliūnaitė

   Paskutiniu metu vis dažiau pasitaiko grėsmė, ypač vyresnio amžiaus žmonėms nukentėti nuo telefoninių sukčių.
   Lietuvos policija nuolat visais įmanomais būdais įspėja šalies gyventojus, kad jie nebūtų patiklūs ir saugotųsi sukčių, deja, vis dar atsiranda žmonių, kurie būdami per daug patiklūs praranda nemažas pinigų sumas. Nusikaltėlių aukomis dažniausiai tampa senyvo amžiaus asmenys, kurie dėl apgavysčių patiria ne tik materialinę žalą, bet ir didelę moralinę skriaudą.
   Dažniausiai telefoniniai sukčiai prisistato Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos, policijos ar bankų darbuotojais ir paveikdami auką psichologiškai įvairiais būdais stengiasi gauti informaciją, susijusią su konfidencialiais asmens elektroninės bankininkystės duomenimis, arba prisistato artimu giminaičiu ar net vaiku ir praneša, kad pateko į bėdą (padarė eismo įvykį, nusikaltimą ar įvyko nelaimingas atsitikimas) ir kad skubiai reikalingi pinigai žalai atlyginti ar „susitarti”.
   Palangos miesto policijos komisariatas kartu su Palangos parapija siekia, kad kuo daugiau žmonių žinotų ko imtis kai sulaukia įtartinų nepažįstamųjų skambučių. Todėl lapkričio 10 dieną Palangos bažnyčioje po visų Šv. Mišių tikintiesiems buvo dalijamos atmintinės, kuriose sukčių terorizuojami žmonės ras visą jiems svarbią informaciją. Taip pat Palangos miesto policijos komisariato darbuotojai kreipėsi į bažnyčioje susirinkusius žmonės kviesdami būti atidiems ir budriems.

Ką reikėtų žinoti, kad nepakliūtumėte į telefoninių sukčių pinkles? 

  1. Neskubėkite vykdyti skambinančiojo prašymų.
  2. Jokiu būdu neatskleiskite skambinantiems asmenims savo vardo, pavardės, asmens kodo ir konfidencialių elektroninės bankininkystės duomenų (atpažinimo kodo, slaptažodžio, 24 slaptažodžių kortelėje, sąskaitų numerių).
  3. Patys paskambinkite giminaičiui ar artimajam, patekusiam į tariamą bėdą, ir įsitikinkite, ar tikrai jam reikalinga Jūsų pagalba.
  4. Atminkite, įvykus eismo įvykiui ar padarius nusikaltimą, policija niekada nesprendžia iškilusių  piniginių problemų tarp nukentėjusiojo ir pažeidėjo (įtariamojo).
  5. Neperduokite pinigų per tarpininkus. Neperveskite pinigų į nurodytas banko sąskaitas.
  6. Neįsileiskite nepažįstamų žmonių į namus.
  7. Reikalaukite, kad atvykę pareigūnai parodytų tarnybinį pažymėjimą.
  8. Neatidarykite durų nepažįstamiems žmonėms, kurie prisistato įvairių tarnybų darbuotojais, agentais ar kitais specialistais, kol nepatikrinote jų dokumentų ir neįsitikinote, kas iš tiesų Jus aplankė.
  9. Jeigu kyla nors menkiausias įtarimas, kad skambina sukčius, nedelsdami skambinkite trumpuoju numeriu 112 Bendrajam pagalbos centrui.

 

Dėkojame už pagalbą ir bendradarbiavimą.